Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: T. Vesaas „Ledo rūmas“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: T. Vesaas „Ledo rūmas“

Tarjei Vesaas

„Ledo rūmas“

„Ją perlieji dvi bangos: stingdančio šalčio ir gaivinančios šilumos - taip nutinka tik didžių dalykų akivaizdoje.“

Šį kartą būsiu itin trumpas. Nerandu tinkamų žodžių šiai knygai apibūdinti. Ne žodžiai, o jausmai čia yra visų svarbiausi. Pamėginkite savu kailiu.

„Kad panirtum į malonų sapną, kartais užtenka smulkmenos.“

Užtenka tik pradėti ir tu jau maudaisi grožy. Įstrigo, kaip autorius vaizdžiai, elegantiškai aprašo ledo didybę, matomo vaizdo grožį, tą painų mirties labirintą. Vaizduotė - ne tas pats, kas realybė. Trokštu pamatyti tai gyvai, pajausti kutenantį šaltį, užeiti į vieną, kitą „kambarį“, prisiliesti rankomis prie ledo, pamatyti jo spalvą, sušukti ką nors nesąmoningo didybės viduje, leisti sau žavėtis ir atsipalaiduoti, imti ir mirtinai sušalti.

Manydavau, kad numirti nuo šalčio (šaltyje, sušalus) yra geriausia ir lengviausia mirtis. Be jokio skausmo, netikėtumo. Jautiesi pavargęs, užsimerki ir niekada nepabundi.

Kūrinys nešokiravo, bet užbūrė. Jis įvyliojo patį į savo poetišką ir didingą grožį, į mažo miestelio gyvenimą ir gyvenančiųjų bendrystę, į menka paslaptis, kurios tokiam kontekste atrodo perdėm didelės. Aplinkui apgaulingas grožis. Gamtos ir meno naikinanti dermė. Kokios lakios vaizduotės. Kokių smulkių detalių, kurių gausu mažagabaričio filmo pastatyme. Estetiška, daili mirtis, apie kurią žino visi, bet tik ne jos gyventojai.

„Suaugusių vyrų jausmai ją pribloškė.“ – pribloškė ir patį.

Rekomenduoju! Geriau niekas nepapasakos Jums apie ją, kaip tik Jūs patys sau.

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame