Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Vytautas Pliura „Švelnumas pragare“

Tinklaraštininkas Púikis rekomenduoja: Vytautas Pliura „Švelnumas pragare“

Vytautas Pliura
„Švelnumas pragare“

 

Poezija, rodos, yra menkiausiai paties išmanomas žanras. Paauglystėje mėginau tai daryti banga.lt dienoraščių platformoje. Geriau net neprisiminti – po žodį vis naujoje eilutėje, o pabaiga visada viena ir ta pati: apie tai, kaip sudėtinga paaugliui būt šiam suaugusių pertekusiam pasauliui.

 Poeziją visada suprasdavau labai primityviai – rašymas eilutėmis ir būtinai privalo rimuotis. Ką gi, vis tiek apstu gerų pavyzdžių, kad gali būti kitaip. Tiksliau, kad kūryba gali būti įvairialypė. Dabar poeziją priimu kaip jausmą, kuriame maloniai nemalonu murkdytis. Dažnai tai nuogas, kraupus ir sodrus vidinių vandenų atvėrimas (jausmų papliūpa), geriausias ir greičiausiai būdas nusirengti prieš skaitytoją.

 Na, tiesa, kiekvienas iš mūsų galėtų pasidalinti savu suopračiu apie tokią kūrybą. Kiekvienam savaip.

 ŠVELNUMAS PRAGARE yra tai, ką lengva buvo pačiam suprasti. Itin artima, pažįstama, tiek pat skaudu, kartkarčiais linksma ir kelia šypseną, dažnu atveju svajinga ir neįmanoma. Vytautas Pliura priminė kelis bičiulius, išvykusius į svečias šalis savęs išlaisvinti. Vieniems tai pavyko, kitiems – deja. Pastarieji arba grįžo, arba kankinasi, tikėdamiesi to pokyčio, apie kurį taip ilgai galvojo. Visad noriu jų pasiteirauti, kiek enough is enough?

 Dabar, kai esi vienišas, tekstas traukte įtraukia į autoriaus pasąmonės srautus. Kiek tai teisybė, kiek tai vizija, o kiek tai tikrovėm – nesvarbu. Atjungiau racionalų protą, o logikos niekad profesionaliai ir neįvaldžiau, tad akių kelionė tarp eilučių buvo gaivališkas soft porno skaitymas prieš miegą apie žmogų, apie jį supančią aplinką, apie erotiką, apie savęs įprasminimą, atradimą, atskleidimą, išlaisvinimą, apie skausmą ir liūdesį, apie bene vienintelį būdą kalbėti. Vytautai, suprantu, žinau, drauge jaučiu.

 Rekomenduoju. Kviečiu plėsti akiratį, atpažinti skausmą ir liūdesį, šypseną ir džiaugsmą, aistrą ir meilę, netektį ir atradimus. Dievaižin, kaip dar toli reikia eiti, kiek daug mokytis, kaip sėkmingai suprasti. Skaitykite – kito minčių ir jausmų pažinimas dar niekad nebuvo toks seksualus.

 Galvoju, kiek teisinga dalintis su Jumis citatomis. Daugelis jų tarsi ištrauktos iš konteksto – paties išrinkta kulminacija visame kame. Bet vis tik paliksiu jas čia, kaip priminimą ir sau, kad tokios buvo, o jau kiekvieno jūsų atsakomybė bus perskaityti citatas ar geriau griebt knygą ir nusiskandinti Vytauto Pliuros pasąmonės sraute.

 „Žinojau, kad turėčiau įsimylėti mergaites, o ne berniukus

Bet žiūrint į tave, man širdis nusirisdavo į kaubojišką batą“ (7 psl.)

 „Tik nusišypsok man, ir man praeis migrena“ (8 psl.)

 „Normalu, kai du vyrai žudo vienas kitą kare, bet

tampa nebenormalu, jei tiedu vyrai mylisi“ (10 psl.)

 

„Trokštu mylėti ką nors

Galbūt šįkart leisiuosi būti ir jų mylimas“ (21 psl.)

 

„Pakelk sauja prie burnos it šviežiai

plaktą grietinėlę

Išglamonėk tą pieną iš mylimojo

koto

Gerk jo sultis kaip vyną“ (23 psl.)

 

„Džefas, tasai dailutis išpera, statybininkas su ramunėlių užpilo

spalvos plaukais“ (39 psl.)

 

„Atrodė, kad skalbykloje pilna varnų

plakančių sparnais virš skalbyklių

Bet ne, tai dailių ispanakalbių plaukai

Akys rudos kaip vidurnaktis Meksike

Nereikia nė lėktuvo bilieto pirkti

Visa Meksika čia, tarp muilo putų

Net toreadora“ (43 psl.)

 

„Kai kurie tokie gražūs

Kad tas grožis nuskalauja jų veiduose švytinčią

Neapykantą“ (44 psl.)

 

„Žinau, kad jie gali įkalinti žmogaus kūną narve

Žinau, kad jie gali įkalinti žmogaus protą narve

Bet maniau, kad Piteris neleis jiems iškalinti narve

savo širdies“ (87 psl.)

 

„Kai supratau, kad esu homoseksualus,

mano medvilninė šypsena nuplyšo“ (89 psl.)

 

„Niekad neatleisiu pasauliui už tai, ką jis man padarė tarp 11-os

ir 17-os.“ (106 psl.)

 

„Žinau, kad galvojau apie tave ir šypsojaus, bičiuli

Žinau, kad galvojau apie tave ir verkiau, bičiuli

 

Žinau, kad mylėjau tave iki pat galo, bičiuli“ (133 psl.)

 

„Jie pasipūtę, tūžmingi, apsimetėliai

Staiposi vienom kelnaitėm nuogalių vakarėliuose

raumenys kaip nulieti, išpūsti, pripumpuoti

atrodo grėsmingai

Tai ne tie vaikinai

Nuo kurių man alpsta širdis“ (151 psl.)

 

„Pro žaliuzes žvelgdavo mėnuo, mirkčiodamas it

sena, iškaršusi vienuolė paraudusiomis akimis“ (156 psl.)



Rekomenduojame