Tinklaraštininkė Vivijabooks rekomeduoja: S. MacBride „Šaltas granitas“

Tinklaraštininkė Vivijabooks rekomeduoja: S. MacBride „Šaltas granitas“

Stuart MacBride „Šaltas granitas”

Ar jums taip nebūna, kad kartais užsinorite paskaityti visai kitokio žanro kūrinį negu įprastai? Tikiu, kad daugeliui iš jūsų yra tekę tai patirti. Kaip ir man. Vieną dieną, kai baigiau skaityti dar vieną romaną (dabar tiksliai nepasakysiu kokį) giliai mintyse netikėtai dingtelėjo mintis „noriu lavonų ir kraujo“. Žinau, nuskambėjo keistai, bet tai tikrų tikriausia tiesa. Supratau, kad pats laikas vėl į rankas paimti detektyvą. Kas mane pažįsta, žino, kad nesu labai didelė šio literatūrinio žanro gerbėja, bet kartais man jis yra būtinas atsigauti nuo per daug saldžių knygų. Todėl, ilgai negalvodama į rankas pasiėmiau škotų rašytojo Stuart MacBride detektyvą „Šaltas granitas”.

Visa istorija prasideda kaip ir dauguma tokio žanro kūrinių. Randamas išniekintas jauno berniuko lavonas, po to dar vienas ir taip toliau. Kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus bando vėl įsivažiuoti į darbą po metų gydymosi. Visi greitai supranta, kad turi reikalą su serijiniu žudiku, kuris ne juokais šiurpina visą šiaurės rytų Škotijos miestą…

Galiu drąsiai pasakyti, kad skaitydama šį detektyvą, likau labai patenkinta. Jį suvalgiau per kelias dienas. Tai galėtų paliudyti mano bendradarbiai, draugai bei šeimos nariai. Jau senokai buvau neskaičiusi detektyvo, kuris man taip patiktų bei įtrauktų (nereikia pamiršti, kad neskaitau jų labai dažnai). Žinoma, veiksmo buvo gal kiek per daug, kartais turėdavau netgi padaryti pertraukėlę, kad vėl viską galėčiau susidėlioti mintyse iš naujo, bet man asmeniškai labai patiko tai, kad Loganas Makrėjus vaizduojamas kaip paprastas žmogus. Su savo gerosiomis ir blogosiomis savybėmis. Tu gali pajusti visus jo vidinius demonus ir kaip jam sekasi vėl iš naujo atrasti save. Juk visi mes esame žmonės…

Kalbant apie siužeto aplinką, galiu pasakyti tik tiek, kad šiurpuliukai ėjo per kūną ne vieną kartą. Atrodė, kad pačiai teko ten būti kartu su pagrindiniu herojumi. Manau, padėjo ir tai, kad pats autorius yra gyvenęs šiame „Granito mieste“ ir kaip penkis savo pirštus pažįsta savo gimtąjį miestą. Man patiko, kad rašytojas rašo apie vietas, kurios jam yra artimos ir padeda plėtoti visą detektyvinį siužetą, kartais trilerio veiksmą.

Pabaigai galiu dar pasakyti: džiaugiuosi, kad autorius į savo kūrinį įtraukė ir moteris. Man asmeniškai labai patiko konsteblės Vatson personažas. Taip pat patiko ir kriminalistė inspektorė Styl. Kartais mintyse šmėkšteldavo mintis, kad skaitau klasikinį detektyvą (juos labai mėgstu). Nekantrauju perskaityti ir kitus šio autoriaus detektyvus.



Rekomenduojame