Tinklaraštis book.duo rekomeduoja: V. Despentes „Vernonas Subutexas“

Tinklaraštis book.duo rekomeduoja: V. Despentes „Vernonas Subutexas“

Virginie Despentes

„Vernonas Subutexas“

Patricija vertina: 4.5/5


Vernonas Subutexas yra tai, kuo norėtume būti. Vernonas Subutexas yra tai, kuo tapę savęs nekęstume. Į jį žiūrėti tiek malonu, kiek malonu žvelgti į avariją kelyje - raukomės, aikčiojame, užgniaužia kvapą, bet nusukti akių neįmanoma, net jei žinai, kad ilgai spoksoti būtų nepadoru. Jis tas benamis stotyje, nuo kurio kvapo riečia nosį. Jis tas didžėjus, kurio skoniui norėtume įtikti ir kurio grojama muzika, rodos, tobulai dera prie to, ką tą akimirką išgyvename. Subutexas yra narkotikas. Subutexas yra vaistas, kuriuo gydomi narkomanai. Jis viskas, bet tuo pačiu jis ir niekas. Ir neaišku, kuo būti blogiau.

Jau senokai kita knyga man sukėlė tiek jausmų ir emocijų, kiek kad šioji. Turiu tiek daug minčių, jaučiuosi tokia plėšoma į skirtingas puses. Ir ne, aš ne apie seksą, ne apie narkotikus, ne apie smurtą - tokie dalykai manęs negąsdina, nešiurpina, nešokiruoja. Bet negaliu neįspėti - pasimatymas su Vernonu ir jo gyvenimo palydovais nėra lengvas, o dažniausiai dar ir šiek tiek kamuojantis, energetiškai vampyriškas. Nes knygoje tiek daug to, ką esame pratę atmesti kaip visuomenės paribius. Tiek daug žmonių, kurių nepažįsti. Tiek daug minima grupių, kurias turėsi googlinti - kad ir kaip mylėtum muziką, kad ir kiek apie ją žinotum. Stumtis per naujų veidų, vardų ir gyvenimų jūrą kartais atrodo per sunku, kad būtų verta - ypač jei bandai sugauti kiekvieną siūlo galą. Bet jei leidi sau tiesiog mėgautis procesu, o ypač vertimu, kuris uždaužo realistiškumu ir organiškumu, jautiesi bene dvigubai apdovanotas - tiek Virginie Despantes, tiek Pauliaus Jevsejevo. Pauliui norėčiau paskirti atskirą padėką - šis vertėjas tekstui suteikia tokį kvėpavimą, jog jautiesi su Vernonu sėdintis, gulintis, miegantis, valgantis, besimylintis, žlungantis, triumfuojantis. Vernonas tampa balsu galvoje. Žmogumi šalia. Koks tai vertėjo, redaktoriaus ir leidyklos triumfas!

Ir nors visada lieku tik pavydinti žmonėms, kurie klauso audioknygų, kai pati joms susikaupti negaliu, beveik būčiau pasiruošusi šią paklausyti įgarsintą tinkamo "vokalo" (ar net skirtingų balsų kiekvienam skyriui, kiekvienam pasakotojui) - koks tai gyvas, koks sklandus, koks kinematografiškas, plaukiantis tekstas. Bet plaukia ne kaip vanduo - oi ne. Jis limpa, graužia akis, ištepa. Jis tirštas, klampus. Tačiau tai - dalis malonumo. To makabriško, keisto, truputį nepadoraus ir neleistino. Spoksojimo į katastrofą.

Patricija Tilvikaitė//book.duo



Rekomenduojame