Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: „Daisy Jones & The Six“ ir „Nuodėmių pavasaris“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: „Daisy Jones & The Six“ ir „Nuodėmių pavasaris“

Taylor Jenkins Reid
„Daisy Jones & The Six“
Gabrielė vertina: 4.5/5



Knyga, kuri įtraukia ir lengvai nepaleidžia. Kurios veikėjus greitai pamilsti, ant jų pyksti, tačiau galiausiai jiems atleidi. Knyga, kurioje nėra metaforomis ar filosofiniais apmąstymais prisotinto teksto, tačiau apie kurią nenustoju galvoti jau antrą savaitę. Knyga, kurią skaitant norėsite nusikelti į aštuoniasdešimtuosius ir gyventi tada, kai gyveno Deizė Džouns ir grupė „The Six“, laukti jų naujausio albumo, pirkti žurnalus, ant kurių viršelių puikavosi jų nuotraukos ir iš visos gerklės traukti dainas jų koncertuose. Norėsite taip stipriai nenusivilti kaskart prisiminę, kad tai – išgalvoti veikėjai ir iš tiesų jų muzikos niekas taip ir neišgirdo. Nors tai tikriausiai nėra tiesa. Girdėjau ją versdama knygos puslapius, ji sunkėsi per dainų žodžius ir melodijų aprašymus, per jausmus, kuriuos veikėjai išgyveno dainuodami. Supratau, kodėl visi žavėjosi Deize, kodėl Bilis sugebėjo taip pavergti publiką ir kodėl šis duetas buvo kažkas, nuo ko buvo sunku atitraukti akis. Toli gražu ne aukščiausios klasės literatūra, tačiau supratau, kad negaliu savęs kaltinti, kad ji man taip patiko. Juk viskas taip subjektyvu, ar ne? Matyt Taylor Jenkins Reid šiuo kūriniu manyje sugebėjo paliesti kažką, kas kitų kūrinių paliesta nebuvo, ir jos talentu abejoti nedrįsčiau.

Knygoje rasite visko – margumyną įvairiausių veikėjų, kurie kiekvienas istorijoje turi savo vietą ir yra savaip žavūs, rasite meilės, neapykantos, skausmo ir labai daug muzikos. Be galo sužavėjo aprašytas dainų tekstų ir melodijų kūrimo bei pačio albumo prodiusavimo procesas. Atrodė, lyg žiūrėčiau puikią dokumentiką apie legendinę tų laikų grupę, kurios išsiskyrimą vis dar gaubė paslapties šydas, ir apie kurią, akivaizdu, kiekvienas to meto žmogus turėjo susidaręs savo nuomonę ir girdėjęs pačių įvairiausių gandų. Prie tokio įspūdžio prisidėjo ir unikaliai perteikiama istorija – visa knyga parašyta kaip interviu su įvairiais grupės nariais, jų artimaisiais ir prodiuseriais, todėl gana greitai skaitytojas supranta, kad kiekvienas jų nori papasakoti savo įvykių versiją ir niekuo aklai pasitikėti neverta.

Meilės istorijos nebuvo nusaldintos ir, mano manymu, autorė sugebėjo perteikti labai įvairių tipų santykius. Daug kalbama apie priklausomybes, tačiau antroje knygos pusėje tos mintys ėmė kiek kartotis. Ėmė erzinti ir Deizės personažas, tačiau manau, kad taip ir turėjo būti – vaizduojama nenuspėjama ir sunkiai suvaldoma, tačiau be galo žavi moteris, kuri tikrai mokėjo profesionaliai groti aplinkinių nervais bet į ją nusispjauti nesugebėjo niekas. Kur kas labiau domino kiti puikūs moterų personažai, kurie turėjo visiškai skirtingas, tačiau ne ką mažiau tvirtas vertybes, už kurias kovojo – šeimą, karjerą, savo vietą po saule.

Knyga ir yra apie tikėjimą – savimi ir savo talentu, pasitikėjimą kitais žmonėmis bei jo sulaužymą. Po gan lengvo romano kauke slepiasi susipynusi kelių žmonių gyvenimo istorija bei tai, kaip jie sugebėjo paliesti vienas kitą amžiams. Rekomenduoju tiems, kurie nori kiek lengvesnio skaitinio ir negali gyventi be muzikos. O aš keliauju pasiklausyti Fleetwood Mac (paralelės nenuginčijamos) ir toliau svajoti apie tai, ką Deizė Džouns ir „The Six“ galėtų veikti dabar.

 

Lisa Kleypas
„Nuodėmių pavasaris“
Patricija vertina: 4.5/5

Visada mojau ranka į meilės romanus – man to muilo gal nereikia, ačiū. Ne todėl, kad meilė pati iš savęs būtų kažkoks purvinas ar neįdomus dalykas – viskas labai gražu, kaip koks tinkamai panaudotas prieskonis, bet niekada meilė man knygose pirmuoju smuiku griežti neprivalėjo. Vis dėlto, rankoms netikėtai nusitiesus Lisos Kleypas link, užsimerkus prieš tokius akį rėžiančius, nes absoliučiai neįprastus mano knygų spintoje viršelius, versdama puslapius vis aikčiojau – pala pala, čia ir logika, ir istorija, ir FEMINIZMAS? Žmonės elgiasi kaip žmonės, moterys nėra tik interjero detalės ar puošnios suknelės, pokalbiai nesisuka apie dramatiškus padūsavimus (na, kartais, bet toks gi jau žanras, o pasirodo ir dūsauti galima skoningai, taip Austeniškai-Brontiškai, kaip maniau šiais laikais jau niekas nebesugeba), veikėjai realistiški ir net nuoširdžiai JUOKINGI? Šioks toks ego pamynimas, bet negaila, kai dalykas geras. Lisa Kleypas? Pa-gar-ba.

Muilus savo gyvenime skirstau į dvi kategorijas. Tuos tokius eh, kur nusiplauni rankas ir pamiršti. Kitus – kurie atsiduoda prabangiais kvepalais, o per tas kelias minutes truputį nukelia į rojų. Ar bent jau prabangų SPA. Aišku, dar yra ir vandeniu skiestieji ir panašus siaubas, bet apie viešuosius tualetus galgi nekalbame? Ir jei kokius ten pilkšvokus atspalvius būtų galima prirašyti pastariesiems, Lisa Kleypas nusitaiko tiesiai į prabangiųjų kvepalų kategoriją. Ir dievaži, kaip į dešimtuką ji pataiko. Apart kelių vietų, kur akys man, senai cinikei, truputį užvirto atgal, viskas čia buvo vietoje ir laiku – čia ir nuoširdžiai puikūs bajeriai, ir gerai sukalti veikėjai, ir aiškus įdirbis – šiek tiek mokslo, šiek tiek medicinos, šiek tiek stalo žaidimų kūrimo istorijos, truputis detektyvo, trilerio ir, aišku, subtilios pornografijos.

Bet tokios skoningos ir tvarkingos, net kiek kraują kaitinančios ir neperspaustos. Įtaigūs, juokingi dialogai, meilės prisipažinimais ir baliais neapsiribojantis veiksmas. O kur dar išties stipri, netgi vietomis savo laiką pralenkianti feministinė žinutė, kurią kartais net šiais laikais vykstančiame veiksme sunku iškasti – o čia viskas Viktorijai valdant, istorija pasiremiant, truputį švelniai pašiepiant... Lisa Kleypas? Pa-gar-ba!!!
Negėda pripažinti – skaitydama jaučiau absoliutų malonumą. Muilas? Neabejotinai. Bet jau išsiaiškinome, kad net ir jis būna įvairus. „Nuodėmių pavasaris“ – tas prabangus, SPA primenantis, Pasaulį kokiai dienai gražesne vieta paverčiantis, vietomis netgi kiek veikėjais primenantis „Vėjo nublokštus“ – ne kartą norėjosi Pandorą ir Gabrielių lyginti su Skarlet ir Retu – čia tarsi judviejų meilės linija, atmetus kokius 1000 puslapių apie orą, karą ir badą, palikus tik gryną romantišką malonumą, dviejų aistringų charakteringų užsispyrėlių istoriją. Tai meilės romanas, neabejotinai, tačiau savame žanre jis stovi aukštai iškelta galva – jaučiuosi ir šį tą naujo sužinojusi, ir maloniai laiką praleidusi, ir pakikenusi, ir net nuraudusi. O priversti mane rausti sugeba retas. Todėl Lisa Kleypas? Pa-gar-ba.



Rekomenduojame