Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: E. Wurtzel „Prozako karta“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: E. Wurtzel „Prozako karta“

Elizabeth Wurtzel

Prozako karta“

Patricija vertina: 4/5

Skaitydama „Prozako kartą“, jau antrą kartą, visai kitomis akimis nei tuomet dvylikos ar trylikos, kai ji papuolė į mano rankas pirmąjį kartą, stengiausi persiplėšti į dvi dalis. Skaičiau kaip žmogus, kuris jau daug metų kovoja su depresija. Ir kaip žmogus, kuris vis dar bando ją suprasti. Pirmuoju atveju jaučiausi tiesiog gilyn brendanti į klampų smėlį – tokį, kuriame užuojautos, paramos ar supratimo neverta tikėtis, nes mes toli gražu nesame toje pačioje valtyje. Kiekvienas bando išsigelbėti pats ir neturi jėgų ištiesti rankos sau pačiam, ką jau bekalbėti apie kitus. Antruoju negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai nėra knyga, kuri padės išmokti užjausti, paremti ar suprasti tą, kuris serga. Ir vis dėlto, kad ir kiek tekę skaityti bandymų atverti duris į depresija sergančio pasaulį, kad ir koks individualus jis bebūtų, „Prozako karta“ man atrodo kaip vienas geriausių rašymo apie buvimą šios ligos įkaitu pavyzdžių.

Elizabeth Wurtzel piešia kaip tik tokį savęs portretą, kurį tikiu, kad nupiešti gali būti nepakeliamai sunku. Kuomet rašai apie save, pažvelgti sau pačiam į akis gali būti ne tik nepaprasta, bet ir iš viso neįmanoma. Vis dėlto, autorė padaro būtent tai – ji zyzianti, erzinanti, didžiąją dalį laiko galvojanti tik apie save ir savo skausmą, jame besimurkdanti ir įtraukianti kitus, tačiau todėl nesudvejoji, kad ji – sąžininga su savimi ir skaitančiais. Kartais ji savo liga naudojasi, kartais – ja mazochistiškai mėgaujasi. Kartais dėl jos išsisuka nuo darbų ir įsipareigojimų, kartais ja prisidengia ir ieško pateisinimų. Ir nors visi šie požymiai gali sukelti įspūdį žmogaus, kuris tiesiog nenori pasveikti, nuoširdžiai tikiu, kad tuo pačiu paaiškina, kodėl niekas niekada negalėtų sąmoningai pasirinkti tokio gyvenimo. Autorę mėgti sunku, bet tikiu, kad būtent tai ir geriausiai padeda įsikūnyti į depresiją sergančio egzistenciją. E. Wurtzel padeda į ją pažvelgti akimis žmogaus, kuris ir pats savęs nesupranta, nekenčia ir nemyli. Ir tai priartėja gąsdinančiai arti to, su kuo depresija sergantys susiduria kiekvieną dieną, bandydami sugyventi patys su savimi.

Tačiau tikiu, kad tam, jog šia knyga tinkamai pasimėgautum, turi atsinešti nemenką žinių bagažą. Ar bent jau netingėti gūglinti. Jeigu muzikos pasaulis šiek tiek svetimas, jei nuorodos į kultūrą, literatūrą, filmus ne visada atrodo savaime aiškios, gali tekti nemažai pasidomėti pačiam, nes autorė ne tik parodo pirštu į tam tikrus įvykius filmuose ar knygose, žymių žmonių gyvenimuose, bet ir su jais susieja savo pačios patirtis. Kitaip tariant, minimą vardą žinoti ne visuomet pakanka. Nepadeda ir tai, jog ir pati vertėja vietomis numojo ranka – vyrai tampa moterimis ir atvirkščiai, todėl norėtųsi, kad pavadinimai ir pavardės būtų tiesiog palikti originalūs, kad žmonėms nereikėtų sukti galvų apie ką eina kalba. Na, nes kai Patti Smith tampa Pete Smif, man ima trūkčioti akis. Vis dėlto, apart siūlymo skaityti anglišką variantą, jei tik yra galimybė, nežinau ar šią knygą siūlyčiau skeptikams, cinikams ar nuotykių ieškotojams. Leistis į daugiau nei keturių šimtų puslapių užburto rato kelionę su žmogumi, kurį sunku pamėgti, plaukiant jo dusinančiame minčių sraute toli gražu nėra lengva, tačiau „Prozako karta“ puikiai pasitarnauja puoselėjant tikrąją toleranciją, empatiją ir meilę artimui. Kad ir koks iš tiesų tolimas jis bebūtų.



Rekomenduojame