Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“ ir P. Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: G. G. Marquez „Šimtas metų vienatvės“ ir P. Lemaitre „Iki pasimatymo ten aukštai“

Gabriel Garcia Marquez

100 metų vienatvės“

Patricija vertina: 5/5 

Į Marquezo pasaulį pasinėriau stačia galva, bet apgalvotai ir pamatuotai. Tada, kai turėjau jam nusiteikimo ir laiko. Pastarojo irgi išlaukiau – kai ranka n-tąjį kartą nusitiesė to svaiginančio geltonumo link, priėmiau kaip rimtą vidinį pareiškimą. O rimtų vidinių pareiškimų reikia klausytis. Žinojau, kad reikia Vienatvei skirti tiek daug visko – laiko, dėmesio, susikaupimo, jei tik nesinori praleisti visos tos magijos, kuri kiekvienoje eilutėje sukaišyta, todėl pradėjau daugiau nei savaitę trukusią pamoką – lėto skaitymo, kantraus gvildenimo, klampaus malonumo, kuris reikalauja absoliutaus atsidavimo. Kas kartą save pagavusi nuklystančią, nuslystančią, nutolstančią, sugrąžindavau atgal į skyriaus, sakinio, puslapio pradžią. Sąžiningai. Nes toks ir tas gyvenimas, tokia ta vienatvė. Gauni tiksliai tai, kas buvo pažadėta. Bent šiuo klausimu gyvenimas yra sąžiningas.

Tikriausiai viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų. Galbūt todėl, kad sąmoningai į ją žvelgiau kaip į tokią, o galbūt todėl, kad labai bijojau kažko netekti – malonumo, supratimo, atradimo džiaugsmo. Ji paini. Velniškai. Bet tuo pat metu viena iš tų, kuomet supratus, kad siūlo galo vaikytis neverta, pasijaučia tikrasis grožis – po kelių dešimčių puslapių jau nebebandžiau atskirti visų Aurelijanų ir visų Chose Arkadijų. Ne ekstrasensų mūšis, bet jei reikėtų spėlioti pagrindinę priežastį, kodėl ši knyga lieka kitų skaitytojų numesta, tai sakyčiau, jog tiesiog bandymas į ją žiūrėti kaip į rebusą, kurį reikia išspręsti. Neverta. Marquezo tekstai – toli nuo matematinių formulių. Jie neturi vieno priėjimo ir vieno sprendimo, jie keičiasi priklausomai nuo skaitytojo, dienos, valandos, šviesos, nuotaikos. Veikiau jie primena tobulą aperityvą – ragaujasi skaniai, lėtai, o pakilus paaiškėja, kad apsvaigino kur kas labiau, nei planavai ar tikėjaisi.

Nežinau, kada prisiruošiu ją paimti į rankas antrą kartą, bet žinau, kad norėsiu. Yra tiek daug magijos, kurios dar į save nesugėriau, tiek daug istorijų, kurias norėdama atskleisti turiu dar pagyventi, o tada pažvelgti kitomis akimis, kitoje šviesoje, verčiant puslapius kitomis rankomis. Ar siūlyčiau nuo Vienatvės pradėti pažintį su magiškuoju realizmu? Ne, tikriausiai ne. Ar galiu pasakyti, kad ją perpratau? Kad nebuvo akimirkų, kai jaučiausi taip, lyg mano kantrybė būtų išbandoma vėl ir vėl, o tada dar kartą? Nenoriu Vienatvės akivaizdoje meluoti. Bet tiksliai žinau šitai: tai viena tų knygų, po kurių į literatūrą neįmanoma žiūrėti taip pat, kaip anksčiau. Pagyvenusi ilgiau pranešiu, bet man atrodo, kad ne tik į literatūrą.

Peržiūrėti knygą >>

 

Pierre Lemaitre

„Iki pasimatymo ten aukštai“

Patricija vertina: 4/5

Sako, kad apie knygą nereikėtų spręsti pagal viršelį, bet kaip dėl pavadinimo? Nes vos perskaičiusi šį, tokį skambų, subtilų ir tuo pat metu tiek daug pasakantį, tobulai knygai tinkantį, negalėjau atsispirti norui ją perskaityti. Ir nors pastaruoju metu stengiuosi vengti romanų apie karą, visgi šiam padariau išimtį – greitas pasidomėjimas leido patikėti, kad tai nebus viena tų istorijų, kuriose karas tampa tik fonu banaliai meilės istorijai, o visos civilizacijos piktžaizdės, pūliniai ir gangrenos – butaforija, norint parduoti knygą. O ir pavadinime nebuvo niekieno žmonos, sesers, smuiko, dėžutės, nosinaitės, tatuiravimo mašinėlės. Jau geras ženklas, argi ne? Todėl pasirinkdama „Iki pasimatymo ten aukštai“ nesuklydau. Ir karo tema tai buvo vienas geriausių, o tuo pat metu ir mažiausiai verksmingų romanų, kokius tikriausiai teko skaityti po.. Na, tiesą sakant, po „Dievų miško“.

Karo beprasmybė, siaubas ir neteisybė – ne tokia jau reta tema literatūroje, o ir kur kas man priimtinesnė nei kad nepaliaujamas dejavimas, verkimas ir rankų grąžymas. Pati stebėjausi kaip greitai verčiasi „Iki pasimatymo ten aukštai“ puslapiai, nes tikėjausi visai ne to – pasakojimas plaukia lengvai, ironiškai ir šventųjų nepaliekant. O svarbiausia - nepretenzingai. Jame nėra nei gilių filosofinių išvedžiojimų, nei grūmojimo kumščiais į dangų. Nors gali atrodyti beveik šventvagiška, romaną pavadinčiau net labai juokingu – pačia geriausia žodžio prasme. Karo absurdas, gyvenimus žlugdanti, naikinanti, žmones parklupdanti neteisybė ir beprasmybė nėra tik šešėlis – ja autorius žaidžia taip sumaniai, kortas tarsi iliuzionistas keičia taip greitai, taip mikliai, jog šypseną apčiaupti sunku – net tada, kai dėl to jautiesi šiek tiek kaltas.

Viso romano metu nepaleidžia Pierre Lemaitre siunčiama emocija: nutiko kas nutiko, negi dabar visi tik sėdėsim ir verksim? Ir nors atrodo, kad žinutei išsiųsti būtų pakakę knygos, kuri būtų bent kokiu 100 puslapių trumpesnė, o ir skyriai iš karą išgyvenusiųjų draugų Albero ir Eduaro perspektyvos man buvo kur kas įdomesni nei tie, kuriuose pasakojamos kitų veikėjų istorijos, visgi tai yra romanas apie karą, kuris skaitosi greitai, lengvai ir nepalieka kartėlio nei burnoje, nei širdyje. O man, pavargusiai nuo karo pavertimo reklaminiu šūkiu, tai buvo maloni atgaiva. Vis dėlto, nerekomenduočiau „Iki pasimatymo ten aukštai“ tiems, kurie mėgsta mėtytis fraze „Ar tau nėra nieko švento???“. Nes Pasaulyje, kuriame egzistuoja karas, nieko švento nebėra jau senokai.

Peržiūrėti knygą >>



Rekomenduojame