Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Grames „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Grames „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“

Juliet Grames

 „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“

Gabrielė vertina: 5/5


Šiais laikais populiaru rašyti knygas apie stiprias moteris. Jų viršeliuose mirga žodis „feminizmas“, o ištroškę pasakojimų iš moteriškosios perspektyvos tik ir graibsto tokias knygas iš lentynų. Tačiau pastebėjau, kad stiprią moterį dažnai matome kaip nepalaužiamą, protingą ir gebančią išsisukti iš bet kokios situacijos. Lyg kokią superheroję ar slaptąją agentę. Tačiau stipriausios moterys mano gyvenime yra tos, kurios klysta ir sugeba atsistoti. Tos, kurios atsisako tam tikrų visuomenės joms primestų normų ir tos, kurios nebijo garsiai reikšti savo nuomonę, net jei žino, kad su ja nebus sutinkama. Kurios žino, kuo nori tapti ir kokios nori būti nepaisant kartais rankas nuleisti priverčiančių kliūčių. Stiprios yra ir motinos, ir namų šeimininkės, ir žmonos, o taip pat ir verslininkės ar pardavėjos. J. Grames savo romane kalba būtent apie jas – mums visiems pažįstamas, įprastas moteris, gyvenančias niekuo neišsiskiriančius gyvenimus ir pasižyminčias pavydėtinu charakterio tvirtumu. Apie tokias stiprias moteris, kurias kitos knygos dažnai aplenkia.

Kūrinys kviečia visa galva pasinerti į spalvotą, chaotišką, karui besiruošiančią ir galiausiai jo nuvargintą Italiją. Pasisvečiuoti Fortūnų namuose, kur visada verda gyvenimas, kur nei vienas šeimos narys nesėdi be darbo, tačiau tarpusavio ryšys niekada nėra pamirštamas. Paragauti jų gaminamų patiekalų, net jei ir neprabangių, kartu su jais dirbti renkant alyvuoges. Kviečia sekti paskui juos į nepažįstamą ir susigūžti verčiančią Ameriką, kurioje vyrauja visai kitos taisyklės. Susipažįstame su tipiniu patriarchu bei suprantame, iš kur kyla jo agresija, gyvuliškumas ir noras ištrūkti, ir taip pat išgirstame istorijas moterų, tokių skirtingų, tačiau tuo pat metu neišvengiamai susijusių, skiriamų tik kartos, kurioje gimė. Kartos, kuri nulemia tiek daug. Nes vienos jų neturėjo kito pasirinkimo ir savo lemtį priėmė per daug neklausinėdamos. Kitos netroško nieko daugiau, kaip tik būti motinomis ir žmonomis. O kai kurioms jų tokia ateitis tapo didžiausiu siaubu.

Stelos Fortūnos mirtys sujungia šį daugialypį pasakojimą į vieną nenutrūkstamą, magišką giją ir atskleidžia šios išskirtinės moters išskirtinę istoriją. Pasaulyje, kuriame moters vaidmuo buvo apibrėžtas itin griežtai, Stela tampa maištininke – ir ne tik todėl, kad nenori tapti žmona ar motina. Jos motyvai pasirodė tokie tvirti, niekur kitur nenagrinėti ir tokie tikri, kad nesižavėti šia užsispyrėle buvo neįmanoma. Žinoma, ji klysta. Dažnai ir daug, kaip ir mes visi. Ji kartais aikštinga ir savanaudė, nepaisanti kitų žmonių jausmų, tačiau tuo pačiu ji – dusinama visų aplinkinių vilčių ir už ją planuojamos ateities, dusinama šešėlio, visą gyvenimą ant jos mesto visai ne dėl jos kaltės. Ir iš tiesų dėl niekieno kaltės. Nes tam tikromis akimirkomis mes tiesiog esame bejėgiai.

Šis romanas tik įrodo, kad laikomos nuoskaudos ir nesusikalbėjimai niekada neatneša nieko gero – tyla galiausiai prasiveržia didžiausiu sprogimu, po savęs galinčiu sunaikinti viską, kas brangiausia. Palikti randus, kurie neužgyja. Kūrinys, kuris lengvai nepalieka – jauti krūtinėje sunkumą, permąstai veikėjų sprendimus, gailiesi dėl jų ir širsti, o kartu užuodi tą šiluma bei alyvuogėmis atsiduodantį Italijos aromatą.

Peržiūrėti knygą >>



Rekomenduojame