Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Harris „Šokoladas“ ir O. Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Harris „Šokoladas“ ir O. Wilde „Doriano Grėjaus portretas“

Oscar Wilde

„Doriano Grėjaus Portretas“

Patricija vertina: 5/5

Kaip gerai, kaip gerai! Kas gerai? Kad nesižymiu gyvenime kiekvienos citatos, kuri man patiko, įsiminė ar pasirodė tiesiog per graži. Nes jei pasibraukinėčiau, pieštuką būčiau iki skutų sudrožus, jei fotografuočiau, galiausiai turėčiau cielą knygą savo telefone, jei jas žymėčiausi lipniais spalvotais lapeliais, tai nuvaryčiau į bankrotą vietinę kanceliarijos parduotuvę, o jei išsirašinėčiau, tai man skambintų vienuoliai iš keturiolikto amžiaus – ei, gal nori pas mus į skriptoriumą užeit, biškį perrašysi kokią Bibliją ar ką, negi sunku tau, nu? Nes „Doriano Grėjaus portretas“, o gal tiesiog pats Oskaras Vaildas toks jau yra – viskas iš jo lūpų skamba net ne kaip išmintis, o kaip Išmintis.

Turiu tokią jokiais tyrimais nepagrįstą teoriją, jog klasika kartais nepelnytai lieka praleista, nes žmonėms atrodo, jog ir taip viską apie siužetą žino, iš nuogirdų supranta, iš bendro išsilavinimo prisimena. Ir tikrai - tikriausiai sunkiai pasisektų rasti žmogų, kuris nėra girdėjęs apie Doriano Grėjaus Portretą, tačiau ne pagrindinė idėja visgi man čia pasirodė esanti Esme ir Prasme. Čia nuostabūs, gyvi, pašiepiantys, tikroviški dialogai (aišku, pretenzingi iki mirties, bet ar Vaildas galėtų kitaip?..), absoliučiai nuostabus veikėjų plėtojimas, daug perliukų kiekvienam intelektualui, ypač daug nuorodų į Šekspyrą ir kitus kultūrinius brangakmenius, sodri, turtinga kalba ir HUMORAS. Man atrodo, kad jei Vaildas gyventų šiais laikais, jis tikrai paskui save vestų solidžią socialinių tinklų sekėjų armiją - jo bajeriai net ir šiais laikais atrodo kandūs, taiklūs, faini ir nepadoriai dviprasmiški. Žodžiu, visai kaip man ir patinka.

Kaip pridera tokiai knygai, leidyklos „Jotema“ išleista ji taip prabangiai, kad nepagirti negaliu - storas popierius, malonus liesti viršelis, dailus dizainas. Visgi, senovinis išnašų pateikimas knygos pabaigoje, tikriausiai nenukrypstantis nuo senųjų leidimų, mane erzino - nekenčiu knygos papildomai vartyti į pabaigą, norėdama susirasti kokią nors nuorodą - taip netyčia ir į patį tekstą nenoromis žvilgteliu, pametu mintį ir turiu iš naujo įsijausti. Bet apart to, supratau nei pačiam romanui, nei jo leidimui neturinti priekaištų. Ir nors dažnai klasika pasirodo gerokai nutolusi nuo šiandieninių aktualijų, Portretu mėgavausi nuoširdžiai ir nuolatos, jausdama absoliutų pasitenkinimą ne dėl to, jog tarsi tam būčiau įpareigota, o tiesiog todėl, kad knygai išlaukiau tinkamiausio laiko. O tai - absoliutus džiaugsmas ir retai kada aplankanti sėkmė.

Peržiūrėti knygą >>

Joanne Harris

Šokoladas”

Patricija vertina: 5/5

Kas yra šokoladas? Čia jis daugiau nei saldumynas. Daugiau nei greita nuodėmė. Tai vaistas sužeistoms sieloms ir sužeistoms širdims, o svarbiausia – tai būdas matyti praeitį, matyti ateitį. Net matyti dabartį – nes ją mato toli gražu ne visi, kurie žiūri. Šokoladas padeda matyti žmogų – kas tūno giliai, kas slepiama taip stipriai, taip laikantis įsikibus į savas ir svetimas paslaptis – laikomas iš gėdos, iš kaltės, o dažniausiai tiesiog iš meilės. Meilės, kuri čia dažnai pridengiama dievobaimingumu, tačiau įrodanti, kad nėra nieko dieviškesnio nei tiesiog mylėti ne tik tą, kuris šalia, bet ir tai, kuo esi. Ir ko nori.

Šokoladui reikia ne tik tinkamos aplinkos, tinkamos temperatūros ir tinkamo recepto. Jam reikia tiek tinkamo ragautojo, tiek tinkamo šefo. Tokio, kaip Vijana Roše. Šokolado alchemikė, pranašė, bėganti nuo to, ką mato ateityje – kaip bėgo jos mama ir mamos mama. Nes kartais bėgimas irgi yra recepto dalis. Kartais šokoladui reikia net papildomo kartumo. Tokio, kurio prideda kunigas Fransis Reno. Nusidėjėlių kolekcionierius, kantriai laukiantis dar vienos paklydusios sielos, kurią galėtų priimti į mylinčias rankas, krikščioniškai kukliai nuleista galva. Bet rankos, nors ir mylinčios, myli ne besąlygiškai. Tik pritaikant griežtas atrankos ir patikros taisykles – dar griežtesnes nei gaminant patį sudėtingiausią patiekalą. Myli tik po pažadų, priesaikų, visą gyvenimą trunkančių įsipareigojimų ir dviveidiškų maldų Damoklo kardu virš galvos.

Šokoladas čia ir maišto įrankis. Prieš save patį, savo nelaimes, religiją – dažniausiai svetimą, brėžiant ribą tarp savų ir svetimų, mūsų ir jų. Prieš religiją, kuri čia daugiau įprotis ir pareiga, nei kad širdies tiesa. Šokoladas - maištas prieš tėvą, motiną, visuomenę, papročius, smurtaujantį sutuoktinį ar net visą Pasaulį. Kartais net prieš patį save. Nes tai, kas galvoje, nebūtinai atliepia tai, kas širdyje. Ir atvirkščiai. Šokoladas čia padeda sukonfigūruoti moralinį kompasą. Jis skiria gėrį ir blogį, o svarbiausia – parodo pačius skirtingiausius šių dviejų atspalvius ir šešėlius. Šokoladas įgarsina nutylėjimus. Prakalbina tuos, kurie buvo užčiaupti. Sujungia tuos, kurie turėjo būti kartu ir išskiria tuos, kuriems atėjo metas pasukti skirtingais keliais. Nes pokyčių vėjas pučia visiems. Bet ne visi, toli gražu ne visi gali ir nori jį girdėti. Ne visi moka klausytis.

Peržiūrėti knygą >>



Rekomenduojame