Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Williams „Stouneris“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: J. Williams „Stouneris“

John Williams
„Stouneris”

Gabrielė vertina: 5/5

Ši knyga nepaliko manęs ilgai. Dar prieš porą metų dirbdama knygyne vis praeidavau pro ją, išstatytą lentynoje, ir jaučiau, kad tai – kūrinys, kurį turėčiau perskaityti, kuris turėtų būti man artimas. Bėgo laikas ir galiausiai ji atsirado mano namų bibliotekoje, tačiau ir ten pradulkėjo daugiau nei pusmetį. Nežinau, kodėl – ar dėl to, kad bijojau nusivilti, ar, atvirkščiai, buvo gaila ją pradėti ir nebetekti to džiaugsmo, kai atsiverti puikią knygą pirmą kartą. Dabar galiu drąsiai patvirtinti, kad neklydau – „Stouneris“ tikrai yra viena tų knygų, kurią su savimi nešiosiuos dar ilgai. „Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.“
Man tai – knyga apie meilę. Visų pirma meilę mokslui, literatūrai, akademinei bendruomenei, universitetui. Meilę kitam žmogui, savo vaikui, aistringą, draugišką meilę, meilę be atsako, išblėsusią, o gal niekada ir nerusenusią meilę. Kūrinys nėra pripildytas įmantrios kalbos, įtampos ar intrigos. Jame vyksta kartu labai nedaug ir tuo pačiu prabėga visas žmogaus gyvenimas. Verčiant puslapius suvoki, kad esi prisirišęs prie visų to gyvenimo dalyvių ir vienaip ar kitaip juos myli, kad nepaisant jų poelgių tau jie vis vien rūpi. Tai – vieno žmogaus gyvenimo istorija, kartu su savimi nešanti ir visų jo sutiktų žmonių, artimųjų, draugų ir priešų likimus. Viljamo Stounerio kasdienybė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekuo neypatinga ir dažnai netgi liūdna. Iš tiesų, pradėjus skaityti, knyga atrodė slogi. Tačiau netrukus mano požiūris pasikeitė. Galbūt atradau per daug panašumų, o galbūt ta tikra, nenušlifuota, dramos ar intrigų neperkrauta realybė tiesiog kalbėjo pati už save.
Knyga nėra liūdna – toli gražu. Ji yra tikra, kvėpuojanti, skausmingai pažįstama. Joje daug nesėkmių, neteisybės, nejaukios tylos, nesusikalbėjimo arba nutylėjimo ir metai iš metų giliai savyje laikomų užgniaužtų emocijų. Aprašomos mintys ir idėjos bus daug kur girdėtos, tačiau autorius sugeba jas įgarsinti taip, kad atrodo, jog tam tikri dalykai, kurių negalėjai apibrėžti, jausmai, kurių nesugebėjai įvardyti, pagaliau ima įgauti pavidalą. Kūrinyje aprašomi santykiai kels pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą, ir tai tik reikš, kad juose atpažinsite kažką savo. Bus ir džiaugsmo, švelnumo akimirkų, kurias išmoksite tik dar labiau branginti, nes jos bus itin retos. Knyga sukels norą grįžti į universiteto suolą ir pasiklausyti Viljamo Stounerio dėstomos paskaitos, padiskutuoti apie Šekspyrą, apsilankyti bibliotekoje, pasivaikščioti po universiteto miestelį. Knyga privers susimąstyti apie laiką ir jo tėkmę, apie tai, kokiais žmonėmis apsupame save, privers tikėtis, kad jūsų gyvenimas nebūtų per daug panašus į Stounerio. Ji kels klausimus, pasipiktinimą, o galiausiai padės susitaikyti. Tai – knyga literatūros gurmanams, tiems, nemėgstantiems skubėti, vertinantiems ne tik įtemptą siužetą, bet ir galimybę sekti vieno žmogaus kasdienybę, mėgstantiems iš knygų išsirašyti patinkančias citatas. Tai tikras aukso grynuolis, viena iš tų klasikos knygų, kurią drąsiai galiu vadinti nesenstančia ir kurią žinau, kad skaitysiu dar ne kartą. O tiems, kas dar tik ruošiatės ją imti į rankas, balčiausiai pavydžiu.

 

Patricija vertina: 5/5

Retai kada verkiu iš absoliutaus grožio. Man, nereligingai, apraiškas to, ką laikau dieviškumu, iki šiol pavyko sugauti nebent koncertuose ir muzikos grožyje. Tačiau laikydama rankose Stounerį, ašaroms ritantis skruostais, negalėjau negalvoti apie stingdantį šitos knygos grožį, kuris mane užbūrė, apsėmė tarsi banga ir nepaleido. Vakar pradėjau ir pabaigiau skaityti, taip greitai, net ir taupydama kiekvieną puslapį, sakinį, skyrių, o tada net nepaėmiau jokios kitos. Tiesiog gulėjom su Stouneriu lovoje ir bandžiau apmąstymais ir iš knygos gauta meile pasimėgauti kaip įmanydama ilgiau.

Tikriausiai kiek mazochistiška, bet net mėgavausi tuo gumulu gerklėje, kurį jaučiau versdama puslapį po puslapio. Matyt jaučiausi kažkiek skausmo, liūdesio ir gedulo skolinga Viljamui Stouneriui. Nors jis tikriausiai pasakytų, kad nesvarbu. Ir iš tiesų būtų nesvarbu.

Peržiūrėti knygą >>



Rekomenduojame