Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: K. M. Hargrave „Malonės“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: K. M. Hargrave „Malonės“

Kiran Millwood Hargrave

„Malonės“

Patricija vertina: 4.5/5

„Ursa to neįsivaizdavo: tokios slegiančios tuštumos, su kuria žmonos privalo gyventi žinodamos, kad vyrai gali plėšte išsiplėšti vietą jų kūnuose.“

Neįmanoma įvardinti tikslaus skaičiaus, tačiau manoma, jog raganų medžioklės Pasauliui kainavo 40-50 tūkst. žmonių gyvybių. Žodis „ragana“, šiais laikais tapęs bene garbės titulu ir geidžiamu amplua, kažkada reiškė baisiausią ir skausmingiausią įmanomą mirtį, vainikuojančią kartais net mėnesių mėnesius kančių, tampančia viešu spektakliu ir įspėjimu. Koks Pasaulis būtų, jei nebūtume praradę šitiek žmonių, dažniausiai tiesiog nesuprastų, kitokių, neretai nubaustų tiesiog už saviraišką? Ar patriarchalinė visuomenė, kurioje vis dar gyvename, būtų visai kitokia, jei ne dešimtys tūkstančių moterų, kurias sunaikinome, kurioms neleidome kurti, mylėti, matyti Pasaulio kiek kitaip? Už kokias teises dabar kovotume? Ar kovotume kitaip? O gal su didesnėmis pajėgomis? Su kokiomis neteisybėmis ir nelygybėmis susidurtume? Ar susidurtume nors kiek mažiau?.. Kokių sąlygų reikia, kad vyktų sveiku protu neįsivaizduojamas žiaurumas? Ir kaip visų tų dešimčių tūkstančių mirusiųjų nematyti tik kaip statistikos ir taip žiaurioje Pasaulio istorijoje?

Kiran M. Hargrave padaro tiksliai tai, kas priverčia į sausus istorinius faktus pasižiūrėti kitu kampu – ji pasakoja mažos Vardės salos ir jose gyvenusių moterų istoriją. Nuo pat paslaptingos audros, prieš vyrus, tėvus, sūnus, brolius, sužadėtinius išlydinčių moterų akis išžudančių juos vos atsiplėšus nuo kranto, iki pat prasidedančių raganų teismų, kuriems diriguoja Absalomas Kornetas. Jis - karaliaus paskirtas komisaras, šiuo faktu įprasminantis visą savo egzistenciją, į šiauriausią Norvegijos tašką atsivežantis jaunutę žmoną, visiškai nežinančią ko tikėtis iš vedybinio gyvenimo ir laišką kišenėje, leidžiantį skleisti Dievo žodį ir vykdyti teisingumą taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Jam, tai Dievui. Bet kaip tiksliai Absalomas gali interpretuoti Jo valią? Ir kada Dievo valia tampa tiesiog priedanga žmogaus valiai, nepilnavertiškumo komplekso malšinimui? Kaip tas, kuris visą gyvenimą tik ir siekė pritarimo, galios, valdžios ir pripažinimo, elgiasi susidūręs su būriu išsigandusių vis dar gedinčių ir geriausiais sau žinomais būdais su gedulu bandančių tvarkytis moterų? Ir kaip, nepaisant viso skausmo, baimės ir chaoso, gali užsimegzti draugystės, kurios gimsta net ir tada, kai du žmones iš pirmo žvilgsnio, rodos, sieja nebent ta pati lytis ir amžius?

„Malonės“ – nėra lengvas skaitinys, nes jokios paslapties apie pabaigą nėra – negali apsimesti, jog nežinai, kad vienokiu ar kitokiu atveju vis tiek lauks širdies skausmas - tiek tau, tiek veikėjams. Vis dėlto, tai talentingai papasakota ir puikiai Eglės Raudonikienės išversta istorija – apie šeimas, išskiriamas tikėjimo nesutapimų, apie draugystę, savęs pažinimą, lūkesčius ir jų (ne)išpildymą. Veikėjai – įtikinantys ir daugialypiai, juose slypi tiek skausmo, nusivylimo savimi ir kitais, tiek neatsakytų klausimų, kurie slegia taip sunkiai, jog atsakymų ieškoma desperatiškai, tarsi šiaudo griebiantis bet kokio ženklo - kad ir iš kur jis ateitų. O, kaip žinia, labai norint sulaukti ženklo, jį įmanoma įskaityti net ir menkiausioje kasdienybės smulkmenoje. Tai yra būtent toks istorinis romanas, kokį skaityti man maloniausia. Jis smulkmeniškas, tačiau nėra nereikalingai ištęstas. Jausmingas, tačiau ne saldus. Gyvenimiškas ir realistiškas, kinematografiškas, įžvalgus, paliekantis vietos apmąstymams. Nors mano skoniui norėjosi keliasdešimties papildomų puslapių, padedančių geriau įsigilinti į komisaro Absalomo psichologinį portretą, tačiau vis tiek buvo kuo mėgautis – nuostabiai išlaikoma siaubo ir kylančios įtampos atmosfera, sugebėjimu susikoncentruoti ne ties žiaurumais, o keliu jų link – plintančia panika, persimainančiais žmonėmis - tiek prieš save pačius, tiek prieš kitus. Ir nors mano skoniui pabaiga pasirodė kiek nesiderinanti prie iki tol autorės padiktuoto tono, tai vienintelė priežastis, kodėl knygai neskiriu 5 žvaigždučių įvertinimo – kartais procesas yra kur kas įdomesnis nei pati pabaiga, o nežinia – geriau nei konkretus atsakymas.



Rekomenduojame