Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: K. S. Borgo „Karakase vis dar naktis“ ir T. J. Reid „Septyni Evelinos Hugo vyrai“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: K. S. Borgo „Karakase vis dar naktis“ ir T. J. Reid „Septyni Evelinos Hugo vyrai“

Karina Sainz Borgo

„Karakase vis dar naktis“

Patricija vertina: 5/5

 

„Mes, kaip ir visi šioje šalyje, buvome pasmerkti išsižadėti savęs. Tai buvo išgyvenusiojo kaltė, paniekos ir gėdos jausmas, kažkuo panašus į tą, kuris kamavo palikusius šalį: išsisukti nuo kančių tapo kitokia išdavystės forma.“

Karakasas – vieta, kurioje paskutinius pinigus išleidi tam, kad nusipirktum vietą kapo duobei. Sau. Ir mamai. Nors nėra jokios garantijos, kad tiesiog nebūsite sudegintos gatvėje. Ar paliktos pūti prie konteinerio. Karakasas – vieta, kurioje netgi gėlės kovoja už išlikimą. Todėl valgo vabzdžius. Karakase nuo vaikystės išmoksti mylėti ne gyvus žmones, o vaiduoklius. Tuos, kuriuos iš tavęs jau atėmė ar tuos, kuriuos dar tik atims. Čia gyvenimą skaičiuoji ne metais, kuriuos jau nugyvenai, o laiku, kuris tau dar liko. Ir dažnai mintis pakeičia laikrodžio tiksėjimas. Arba šovinių prapliūpos. Karakase prieš tave susimokiusi net žemė. Nes tektoninių lūžių paveiktas kraštovaizdis gali bet kurią akimirką praryti tuos, kuriuos nešioja. Bet net ir tokio palaiminimo Karakase gyvenantys, rodos, nėra nusipelnę. Nes Karakase vis dar naktis.

Tai viena tų knygų, kurių maža apimtis gali apgauti. Suklaidinti. Viena tų knygų, kuriuose kiekvienas puslapis – dar vienas smūgis žemiau juostos. Tavo privilegijoms. Tavo nakties ramybei. Tavo sutrikdytam miegui, kurį sugadina pjaunantys žolę ar išvežantys šiukšles. Tavo galimybėms. Keliauti. Kalbėti. Mylėti. Netgi tiesiog grįžti į savo paties namus. Tuo pačiu tai nuostabus kokybiškos literatūros pavyzdys – ne tik dėl šokiruojančių temų, bet ir dėl nepriekaištingai dėliojamų sakinių, tobulo ryšio išlaikymo – tarp pradžios ir pabaigos, veikėjų, jų susipynusių likimų. Viso nuostabios, paveikios knygos paveikslo paskutinius štrichus nepriekaištingai sudėlioja vertėja Alma Naujokaitienė – jos vertimas tekstui prideda tik naujų spalvų, dar daugiau gylio, prasmių ir paveikumo.

Laikais, kada karas vis dažniau tampa butaforija, būdu parduoti knygą, „Karakase vis dar naktis“ nemanipuliuoja skaitytoju – jo jautrumu, patiklumu, kitokiu požiūriu į gyvenimą, kitaip brėžiamomis ribomis ten, kur kalbame apie teisėtumą, priimtinumą, padorumą. Nežaidžiama vakariečio skaitytojo kalte – kaltų čia daug. O ir turime tiek daug problemų, kad neverta gaišti laiko ir badytis pirštais. Nes Karakase vis dar naktis ir labiausiai reikia tų, kurie padėtų uždegti šviesą, o ne užkurti dar vieną laužą, kuriame bus deginami lavonai – kaltųjų ir nekaltų. Jie vis tiek sudega į tokius pačius pelenus.

 

Taylor Jenkins Reid

Septyni Evelinos Hugo vyrai”

Gabrielė vertina : 4/5

 

Ji – savo kartos pramogų pasaulio emblema. Apie ją girdėjo visi, ja žavėjosi arba vartė akis išgirdę jos vardą ir paslapčia vis vien žavėjosi. Jos gyvenimas turėjo itin aiškų tikslą ir ji jo laikėsi, nors pasitaikė daugybė kliūčių, išmušusių ją iš vėžių. Bet ji nesustojo. Apie ją rašė laikraščiai, ją sekiojo fotoaparatų blykstės ir paskalų šleifas. Ji seksuali, stilinga, geidžiama, visų vyrų svajonė, ji atveria duris į tą pasaulį, kuriame norėtum gyventi, tačiau greitai supranti, kad toli gražu ne viskas ten tik spindi. Ji turi be galo daug paslapčių. Ji – neatskiriama šou dalis. Ji pati kuria tą šou ir jai velniškai gerai sekasi. Gali tik svajoti, kad Evelina Hugo būtų tikra. Bet juk ir yra, ar ne? Užvertus šią knygą sunku galvoti kitaip.

Taylor Jenkins Reid šiuo kūriniu demonstruoja akivaizdų tobulėjimą ir talentą rašyti apie išgalvotus žmones neišgalvotame pasaulyje. Autorė puikiai, per daug neapkraudama skaitytojo, tačiau vesdama jį už rankos ir padėdama susigaudyti be galo spalvingame, intriguojančiame ir stilingame laikotarpyje keliauja per šios aktorės gyvenimą ir įsuka mus į tas pačias pinkles, į kurias buvo įsukti visi ja besižavėję žmonės. Evelina Hugo, nepaisant savo pasiekimų ir metų metus įdėto darbo dažnai buvo sumenkinama iki turėtų vyrų skaičiaus. Bet neapsigaukit – jie čia tikrai netampa pasakojimo ašimi, nes gauname kur kas daugiau. Ir net jei pavadinimas jų žada net septynis, kas gali gąsdinti potencialiu monotoniškumu, čia jo nepajusite. Mat svarbiausia čia yra Evelina ir, patikėkit, ji neleis jums to pamiršti.

Istorija sukonstruota įtaigiai, jos formatas ir pačios Evelinos užmenama paslaptis verčia neatsitraukti ir versti puslapius žaibišku greičiu, o pasiekus finišo tiesiąją likti nuoširdžiai nustebintam. Ir dėl to, kad patiko taip stipriai, kaip tikriausiai nesitikėjai, ir dėl to, kad tam tikrų vingių neatspėjai, o labiausiai dėl to, kad net šiek tiek pikta, jog negali eiti pasigooglinti Evelinos ir taip greitai su ja nesiskirti. T. Jenkins Reid piešia glamūro pilną Holivudą, kuris užkulisiuose yra purvinas, kupinas spaudimo, nepasitikėjimo, manipuliacijų, baimės pasenti ir nebebūti įdomiam, pilnas kūniškų malonumų mainais į paslaugas, tuštybės, apdovanojimų ir pripažinimo apsėstų žmonių, savęs išsižadėjimo ir naujojo „aš“ sukūrimo. Bet juk viskas dėl tos svajonės, ar ne? Kiek ilgai galima tai pateisinti?

Žinoma, tai – pramoginis romanas, todėl neišvengiama čia ir šiokių tokių klišių, sparnuotų frazių, kai kur kiek per daug akivaizdžių pamokymų apie gyvenimo prasmę ir esmę, tačiau bendrame kontekste tai neerzina, nes istorija sugeba užkabinti ir nepaleisti iki paskutinio puslapio. Ieškantiems atostogų romano su cinkeliu ir mylintiems istorijas apie senąjį Holivudą – tikrai griebkit ir susipažinkit su nepakartojama Evelina.



Rekomenduojame