Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ ir „Apie ungurius ir žmones“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ ir „Apie ungurius ir žmones“

Donatas Paulauskas
Kam reikalingi verkiantys vyrai
Patricija vertina: 5/5

Tai knyga, kurios nepaprastai laukiau. Ne tik dėl to, kad teko garbė būti viena iš Donato studenčių žurnalistikos bakalauro laikais, bet ir todėl, kad vyriškumo (o ypač toksiško vyriškumo bei jo apraiškų analizės) tema vis dar atrodo nepakankamai aptarinėjama, susilaukianti per mažai dėmesio - ypač iš tų, kurie moka kalbėti taip rūpestingai, taip apgalvotai kaip Donatas Paulauskas. Ir kaip norisi, kad ši knyga pasiektų kuo daugiau žmonių - tėčių ir mamų, žmonų ir vyrų, sesių ir brolių, draugų ir pažįstamų!

Nepaisant temos sudėtingumo ir pačios knygos atvirumo, "Kam reikalingi verkiantys vyrai" skaitėsi lengvai ir greitai, net ir bandant kiekvieną apsakymą pataupyti. Autobiografiški tekstai, vietomis primenantys paties autoriaus vidinio pasaulio skrodimą ir absoliutų apsinuoginimą, kuris turėjo kelti nepaprastai daug baimės, parašyti grakščiai ir su solidžia doze kokybiško, saviironiško humoro. Skaitydama apie sudėtingą Donato vaikystę ir paauglystę, agresyvų ir šeimą terorizuojantį tėvą, sudėtingą kelią į brandą, ieškant savo tapatybės pasaulyje, kuris iš visų pusių klykte klykia kokiais privalome būti, klijuoja etiketes ir bando priversti vaidinti "paskirtus" vaidmenis, stebėjausi kaip gražiai ir meistriškai autorius apvilko sunkias temas į tokį purų humoro, nostalgijos, ramybės debesį. Belieka žavėtis tuo, kaip Donatas sugebėjo atsigręžti į patį save, nesusireikšmindamas ir sveikai pašiepdamas, tačiau į priekį iškeldamas visą gyvenimą persekiojančias problemas, nenumenkindamas jų svarbos, tačiau knygos nepaversdamas ašarų pakalne, slegiančia sulig kiekvienu puslapiu.
Puiki, asmeniška, tačiau tuo pat metu labai bendražmogiška knyga, priverčianti susimąstyti apie tai, jog kai kuriose šeimose "vyriškumas" tampa dar vienu šeimos nariu, įkaitais paimdamas visus, kurie sukasi vienoje orbitoje, įtraukdamas nuo kūdikystės ir nepaleidžiantis iki mirties.

 

Patrik Svensson
Apie ungurius ir žmones
Patricija vertina: 5/5

„Šiaip jau mėgstantis žinoti žmogus ungurių atžvilgiu visada buvo iš dalies paliktas tikėti.“

Įprasta kalbėti apie laiko tėkmę ir natūralų gyvenimo ratą – šios kalbos prasidėjo kur kas anksčiau, nei kad apie „Circle of life“ uždainavo Eltonas. Vis dėlto, faktą, jog žmogus gyvenimo ratą ir artėjančią baigtį supranta ir jaučia, priimti nėra taip sudėtinga. Tačiau kaip kiekvienas europinis ungurys žino, kad jam jau atėjo laikas? Kaip žuvis, ištisus dešimtmečius gyvenusi visai kitur nei ten, kur gimė – Sargasų jūroje – vieną dieną nusprendžia, kad metas išsiruošti į paskutinę kelionę ir savo dienas užbaigti neršiant ten pat, kur viskas ir prasidėjo? Kaip Anguilla anguilla savo tikslą pasiekia, net jei yra nuo jo nutolęs šimtais, tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių kilometrų? Kaip visada randa kelią namo? Kaip žino, kada jo reikia pradėti ieškoti ir kaip gali paskutinę metamorfozę nukelti vis tolyn ir tolyn į ateitį, laukdamas tinkamiausio laiko? Į visus klausimus žmogui norisi rasti atsakymus, tačiau ar gali būti, kad Homo sapiens pergudravo Anguilla anguilla?..

Nors esu ilgamečio žvejo-entuziasto anūkė, 200+ puslapių ilgio knygą apie žuvis pasiėmiau, pripažinsiu, tik vedama tokio paties žmogiško smalsumo (visgi, ant viršelio puikuojasi su žuvų istorija retai kada siejamas „Tarptautinis bestseleris Nr.1“ skelbimas), apie kurį šioje knygoje tiek daug kalbama. Pasirodo, tiksliai tiek šiai knygai ir pakanka – paprasčiausio žmogiško smalsumo. Nes tik dėl jo jau nuo Aristotelio laikų žmogus klausia – kas gi yra tas europinis ungurys? Kaip jis dauginasi, kaip gimsta ir kaip miršta? Koks iš tiesų gyvenimas to, kuris gali skaičiuoti ne tik dešimtmečius, bet ir šimtmečius? Ar ungurys – tikrai tik žuvis, kaip kad esame pratę manyti? Kuo jis susijęs su Froidu ir seksualumo tyrinėjimais, Jėzumi, literatūra, vaikiškomis pasakomis, žmogaus prigimtimi ir visais (ne)žmogiškais ryšiais ir kodėl egzistuodamas keturiasdešimt milijonų metų, mokslui žengiant į neregėtas aukštumas, vis dar yra viena didžiausių gamtos mokslo, žmonijos paslapčių, peržengiančių mokslo ribas ir žengiančių į metafizikos teritoriją?

Nors gavau nepaprastai daug tiek biologinių, tiek tiesiog bendražmogiškų žinių, kurios tikiu, kad atneš džiaugsmo kiekvienam bendru savo išsilavinimu besirūpinančiam žmogui, pirmiausia turiu pastebėti, kad ši knyga – daugiau nei tiesiog vadovėlis apie ungurius su keliomis filosofinėmis priemaišomis. Gausi smulkmeniškai išnagrinėtos informacijos, tuo pat metu ji šiek tiek „Stouneriška“. Ji apie tuos, kurie ieško vietos Pasaulyje vieni, nieko nepaveldėję ir egzistenciškai neapsaugoti. Parašyta nepaprastai gražia, paslaptinga, ramia, tačiau tuo pat metu intriguojančia gaida, maža savo apimtimi, tačiau galinga pamąstymais, aiškiai įrodančiais, kad ungurius ir žmones sieja kur kas daugiau, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai knyga apie universaliausias žmogiškąsias patirtis, savo paties egzistencijos suvokimą, mirties ir išnykimo reliatyvumą, apie bendražmogiškas (ir tikriausiai bendražuviškas, tačiau skaitant atrodo, kad ungurys yra kažkur tarp žuvies ir žmogaus, nes iki galo nepritampa nei prie tų, nei prie tų) savybes, apie klaidas, prasidedančias dar Biblijos aiškinimu ir besitęsiančias mituose, legendose, pasakose, istoriniuose prisiminimuose. Tai knyga, neprimenanti jokios kitos, kurią esu skaičiusi. Likau apžavėta ir įtikinta.



Rekomenduojame