Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: L. Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: L. Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai“

Lorenzo Carcaterra

Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai”

Patricija vertina: 3.5/5

 

Sprendimai, lemiantys žmonių gyvybę, privalo būti skausmingi.

Kada esame blogi žmonės, o kada tiesiog priimame blogus sprendimus? Ar tai – vienas ir tas pats? Ir kodėl, dievaži, kodėl ši knyga dar nėra įtraukta į privalomos literatūros sąrašus paaugliams? Šie trys klausimai, persimaišantys ir keičiantys vienas kitą, sukosi mano galvoje viso knygos skaitymo proceso metu. Negalėjau negalvoti – ne man šita knyga. Turbūt nuskambės baisiai pasipūtėliškai ir nesupraskit manęs neteisingai – bet ji tiems, kurie vis dar galvoja, kad kvailos išdaigos neprivalo turėti pasekmes. Tiems, kurie sako, kad „berniukai visada liks berniukais“. Tiems, kurie idealizuoja Pasaulį, kurį mato filmuose – purviną, su šūvių garsais fone, tačiau kuriame draugystė ir bendrystė, pastatyta ant gatvės taisyklių ir „akis už akį, dantis už dantį“ visada laimi. Ne visada. O net kai laimi, ar tikrai tokiose situacijose ką nors galima vadinti laimėtoju?

Šioje knygoje, paremtoje tikra istorija, yra kur kas daugiau teigiamų, nei kad neigiamų dalykų. Joje daug puikių minčių, daug sukrečiančių niuansų, kurie glūdi šiek tiek giliau. Ne visada baisiausia tai, kas parašyta juodu ant balto. Nors, tiesa, pastarasis irgi keletą kartų privertė nusipurtyti. Ir suprantu, kad kai istorija tikra, kai tie keturi berniukai, kuriems teko užaugti Pragaro virtuvėje, o vėliau – iškentėti nepilnamečių kolonijoje patirtą siaubą, prievartą ir terorą, iš tiesų gyveno, viską reikia vertinti šiek tiek kitaip. Ir nors literatūrine prasme man ši knyga pasirodė silpna, veikėjai – nepakankamai išplėtoti ir vietomis sulimpantys į keistą beformę masę, kurioje sunku atskirti kas yra kas, vis dėlto puikiai suprantu priežastis, kodėl ši knyga yra reikšminga ir kodėl joje pasakojama istorija privalėjo būti išgirsta. Ji apie tuos, kurie gyvena Amerikoje, tačiau kurie lieka už Amerikietiškosios svajonės ribų. Apie tuos, kurie gali apsaugoti nebent vieni kitus, nes jų nesaugo niekas kitas – nei teisinė sistema, nei tie, kurie ją atstovauja. Apie nusivylimą ir teisingumą, kuris kartais turi būti pasiekiamas net tais būdais, kuriuos sunku pateisinti.

Tikiu, kad vis dėlto didžiausią įspūdį ši knyga galėtų padaryti ją skaitant mokykloje. Tinkamam mokytojui vedant tinkamą diskusiją, tai gali būti kūrinys, kuris kažkam sužadins smalsumą skaityti (kiek daug apie tai kalbam ir rypuojam, bet kiek iš tiesų darom, kad situacija pasikeistų?..), kažkam – tiesiog permąstyti kasdienybę ir galbūt tiesiog pagalvoti kelis kartus. Nesitikėkim „devynis kartus atmatuok, dešimtą..“ tipo istorijų – „Miegaliai“ įrodo, kad kartais tiesiog pakaktų pagalvoti dukart. Ir esu pasiruošusi priimti kritikos strėles už tai, ką pasakysiu, bet paaugliai nenumirs, jei devynioliktą kartą nepaskaitys apie medį, liūdnas motutės akis ir ašaromis nulaistytą duonos kriaukšlę. Bet tokios knygos kaip ši gali parodyti tokį Pasaulį, į kurį žiūrėti baisu, bet reikalinga. Būtina.



Rekomenduojame