Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: M. B. Keane „Šiltinė“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: M. B. Keane „Šiltinė“

Mary Beth Keane

„Šiltinė“

Patricija vertina: 4.5/5

Sunku suprasti tai, ko nematai, neužuodi, negali paliesti ir apčiuopti. Apie tai daug galvojau pakeliui į Černobylį, vaikščiodama tarp pastatų, kurie per vieną naktį iš namų pavirto mauzoliejais. Apie tai galvojau ir važiuodama pro namus, į kuriuos gyventojai sugrįžo – net tariamai suvokdami to pasekmes, net po to, kai savo akimis matė mirtį, kurią radiacija pasėjo. Panašias emocijas kėlė ir „Šiltinė“, žmonėms susiduriant su problema, kurios iki galo nesupranta net tie, kurie sakosi ją sprendžiantys. Vis iškyla į paviršių vis kitais būdais Merei užduodamas klausimas: kaip galėjai nežinoti? Kaip galėjai nežinoti, kad sėji mirtį, kaip galėjai nesuprasti, kad miršta ištisos šeimos? Aš negaliu neklausti: kaip galėjote nepaaiškinti?

Imdama į rankas „Šiltinę“, gal kiek apgauta viršelio, kuris man dvelkė niūria gotika ir rūke skęstančiomis gatvėmis, tikėjausi šiurpinančios, beveik siaubo istorijos apie moterį, paskui save sėjančią mirtį vidurių šiltinės pavidalu. Apie Mikrobų Moterį, Šiltininkę Merę, o galiausiai, tiesiog Merę Mallon buvau girdėjusi tik vos vos, todėl leidau fantazijai, pakurstytai dailaus viršelio, lėkti laukais palaidais plaukais. Bet jaučiuosi pastaruoju metu tik ir dalijanti įspėjimus: neapsigaukite. Niekas čia rūke skęstančiose gatvėse nesišlaisto, kraujo į prabangios suknelės padurkus nesišluosto ir į mėnulį nekvatoja. Knygoje Mary B. Keane nagrinėjamos problemos tokios šiurpinančiai tinkamos net ir šiems laikams, ypač kai veidus dengia kaukės, o rankas – pirštinės, o pati veikėja tokia paveiki ir iš pačių įvairiausių kampų įspūdinga, kad negaliu nepriskirti jos prie vienos iš įdomiausių, apie kurią kada teko skaityti.

Visi Merės priimami sprendimai, taip meistriškai aprašomi autorės, užsuka nežinojimo, neigimo ir užsimerkimo prieš problemą ratą, kurį gali sustabdyti tik informacija. Informacija, kurios neišeina išgirsti per visą aplinkinį triukšmą – žurnalistų skandalo paieškas, policininkų norą nubausti, gydytojų norą rasti vaistą ir skiepą, norą informuoti visus ir kiekvieną – visuomenę, bendruomenę, aplinkinius, visus susidūrusius ir galinčius susidurti. Bet ne pačią Merę. Merė Malon, visada save laikiusi tiesiog puikia virėja, save įprasminančią per darbą, negali suprasti kaip darydama tai, ką daro geriausiai, galėjo ką nors pasmerkti mirčiai. Ir skaitant neaišku kas gąsdina labiau – šitai ar tai, kad niekas niekada nepasivargino jai to tinkamai paaiškinti. Merė buvo eksperimentiniu triušiu, auka, teisiamąja, atstumtąja, tačiau niekada tiesiog paciente. Ir tai man kraują stingdė labiau, nei bet kokios mintys apie mirtiną ligą.

Knyga atmosferiška, parašyta itin įtaigiai, o veikėjai, ypač pati Merė – įvairialypiai ir besikeičiantys kartu su knygoje bėgančiais metais. „Šiltinėje“ telpa tiek daug visko – čia ir netipinė, stereotipus laužanti meilės istorija, ir nuostabus, toli gražu ne vien patrauklus moters portretas, darantis įspūdį suvokiant jį tuometinio laikmečio kontekste. Čia ir tuometinės socialinės, politinės, medicininės, ekonominės situacijos ir susidariusių aplinkybių pjūvis, parodantis daugiau, nei matyti būtų malonu ar patogu, bet neleidžiantis atitraukti akių. Skaityti rekomenduoju iš visos širdies. Visiems, kurie vis dar kaukę užsideda tik dėl gręsiančios baudos, visiems, kurie į parduotuvę patraukia vos pritrūksta sviesto, kurie ieško būdų išvažiuoti iš miesto, kai kelius saugo policija. Ir tuo pačiu su siaubu suvokiu, kad nesvarbu ką mes, kaip visuomenė ir kaip Pasaulis dar išgyvensime – net didžiausių tragedijų akivaizdoje bus tų, kurie numos ranka. Tik ar jie irgi galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad nežinojo?..



Rekomenduojame