Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Tinklaraštis book.duo rekomenduoja: O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Olga Tokarczuk

„Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Gabrielė vertina: 5/5


Knyga, garantuotai tapusi mano meilės Olgai Tokarczuk pradžia. Savo neperkrautu, tačiau tokiu giliu ir įvairialypiu stiliumi, savo siužetu, kuris lyg ir truputį detektyvas, lyg ir tam tikro laikotarpio moters gyvenime pasakojimas, lyg ir su trupučiu astrologijos ir gyvūnų apsaugos, tačiau viskas taip saikingai, savo vietose ir skoninga, kad susieina į nuostabią visumą, kuria negali nesimėgauti. O. Tokarczuk, esi naujausias mano literatūrinis crush ir skaitysiu viską, ką parašysi.

Ne visi sugeba taikliai, stipriai ir tikrai sukurti senyvų žmonių portretus. Čia išskirčiau F. Backman’ą, A. Bronsky, ir dabar O. Tokarczuk. Jų veikėjai, net jei ir neabejotinai užaugę kitais laikais nei aš, yra tokie artimi, sąmojingi ir kupini išminties, kad jais nesižavėti yra neįmanoma. Ponia Dušejko tikrai patenka į mano mėgstamiausių veikėjų gretas, nes joje radau be galo daug pažįstamo – galbūt dėl to, kad manyje to lenkiško kraujo nemažai ir čia mačiau ir savo mamą, ir močiutę, Janinai padedant versti W. Blake’o tekstus čia įžvelgiau ir dalelę savęs. Ji – tvirtų pažiūrų ir labai savarankiška, karts nuo karto mėgstanti parašyti kokiai valdiškai institucijai skundą, dažniau besiklausanti negu kalbanti, tačiau rūpestinga ir ieškanti teisybės. Apskritai kūrinyje daug artimo, skaitant apie tipinį lenkų pasisėdėjimą žinojau visas minimas dainas ir kikenau suprasdama, kad taip atrodo didžioji dalis mano giminės susitikimų. Tačiau atradau čia ir daug naujo – net jei astrologija visiškai nesidomiu, Janinos žinias ryte rijau, o ir istoriją jos papildė nuostabiai. Detektyvinė linija visą pasakojimą puikiai vedė į priekį ir apjungė, ir net jei nebuvo labai šokiruojanti, visgi turėjo atitinkamą žinutę, kurią, mano manymu, nešė tikslingai ir taikliai. Paliečiamos ir gyvūnų teisių bei gamtos apsaugos temos, bet man tai atrodė neatskiriama Janinos dalis, todėl priėmiau ją tokią, kokia ji yra bei mielai jos klausiausi. O kur dar W. Blake’as. Janinos ir jos buvusio mokinio (kuris šiaip dirba policijoj, bet iš tiesų labai jau nori versti Blake’ą – kaip tuo nesižavėt) vakarai drauge su šio poeto kūryba, kuri dar ir persismelkia į Janinos kasdienybę.. Visi šie dėmenys žiūrint iš šono tikrai neatrodo suderinami ar tuo labiau galintys būti patalpinti viename romane, tačiau kūrinys man nei viename žingsnyje nekėlė abejonių.

Ypač noriu pagirti knygos vertimą. Be literatūrinių simpatijų turiu ir vertėjų simpatijas, ir Vyturys Jarutis drąsiai žengia į jų gretas. Neabejoju, kad šis tekstas buvo nemenkas iššūkis, bet visas įdėtas darbas akivaizdus kiekviename puslapyje ir tikrai atsiperka, nes jau seniai taip nesimėgavau skaitomu kūriniu ne originalo kalba. Džiaugiuosi, kad imdama kitas Olgos knygas į rankas vėl galėsiu tikėtis sodraus, literatūriško ir be galo malonaus teksto.

Kūrinys, padedantis pabėgti nuo kasdienybės ir kuriam laikui apsigyventi Lenkijos miškuose apsuptam pačių įdomiausių asmenybių. Ne slogus ar sunkus, bet priverčiantis savęs klausinėti kartais nepatogių klausimų. O tuo pačiu pasidžiaugti literatūra, žmonėmis, sužinoti apie astrologiją, nubraukti ašarą ir kartais suokalbiškai kikenti.



Rekomenduojame