Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: D. du Maurier „Prancūzo įlanka“

Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: D. du Maurier „Prancūzo įlanka“

Daphne du Maurier

„Prancūzo įlanka“

„Kai svajonės atsitrenkia į gyvenimą, labiausiai suskausta širdžiai.“

Knyga apie išsiskyrimą iš minios, iš laikmečio, iš standartų. Apie privilegijas ir pareigas, apie ramią kasdienybės jūrą ir ją sušiaušiantį nuotykių troškimą. Apie siekį gyventi, pajusti, mylėti. Apie sąskaitą, kurią už tų svajonių išsipildymą pateikia likimas. Apie savęs paieškas, atradimus ir suvokimą, kad kartais yra sunkesnių akmenų širdies kišenėje, už nežabotos laisvės troškimą. Pasakojimas, kurio pakraštėlius puošia vertybės ir motinų širdis supančiojusių pasirinkimų ornamentai.

REKOMENDUOJU norintiems įplaukti į klasikos pasaulį ir padaryti tai, kuo įmanoma švelniau – be chaoso, praeities pasaulio dumblius paliekant vandenų dugne. Ieškantiems romantikos, apsigobusios nuotykių skara. Romantikos, už kurios tik pasislėpęs kyšo gyvenimo skausmas – jei neprieisi, nepritūpsi pasilabinti pats, jis tikrai neišdrįs šokti į akis, pratūnos kažkur pačiai Meilei už nugaros. Ir, be abejonės, REKOMENDUOJU norintiems išsiūbuoti bei sudaužyti nuostatas, purvinų ir bedančių piratų klausimu. Tikiu, kad pasenusio požiūrio duženos nuskęs amžiams.

NEREKOMENDUOJU mėgstantiems paprastumą, aiškumą ir lakoniškus sakinius. Pastarieji tikrai pavingiuoti, o ir romantiką reikės šiek tiek atkapstyti: ne viskas čia tiesmukai išklota juodu ant balto. Nesiūlau ir tiems, kurie mėgsta lėkti tekstu – nors ir kvepia nuotykiais, grožis atsiskleis tik gebantiems sustoti, įsijausti į aplinką, norintiems pasidžiaugti ne tik kūrinio idėja, bet ir jos išpildymu. Gali suirzti ir tie, kurie mėgsta tik aiškiai laimingas pabaigas. Čia bus ką pasverti. Kaip ir realiame gyvenime.

Vajetau. Nenorėjau, kad knyga baigtųsi. Negalėjau patikėti, jog ji baigėsi. Dievaži, iki šios istorijos aš NEŽINOJAU, nė nenujaučiau, kad piratų reikalai gali būti tokie romantiški. Ir estetiški. Ir rafinuoti. Bet ne ką mažiau grobuoniški ir nuožmūs. Ši knyga beviltiškai pavojinga moterų ŠIRDIMS. Neabejoju, kad atplaukęs „La Mouette“, išplauks pagrobęs ne vieną romantikos ir nuoširdaus jausmo ištroškusią sielą, kuri nepabijojo įkelti kojos į XIX a. Londono aukštuomenės reikalus. Ir amžiams ją išplukdys į vizijų kraštus: bent jau aš, kiekviename solidesniame vandens telkinyje tikrai MATYSIU tą laivą bei dairysiuosi Donos ir jos prancūzo.

Sužavėta iki šiurpulių. Kuomet užverčiau knygą, buvo galima išgirsti ne standartinį pokšt, bet jausmingą mano ach – tik dar neišsiaiškinau, ar laimingą, ar vis tik skaudžiai ilgesingą. Kad ir koks romantiškas teksto žvilgsnis, gyvenimą jis atvaizdavo gana teisingo skonio – be papildomo sluoksnio nemokamos plaktos grietinėlės. Juk sakiau, kad tie piratai rafinuoti? Sąžinę bent jau čia turėjo. Absoliučiai SVAJONIŲ klasika, absoliučiai stojau nelygion kovon su piratų įgula.

O dar Ievos Sidaravičiūtės vertimas, esu visiška jos gerbėja: pirmąkart pastebėjau, antrąkart patikėjau, o šįkart užantspaudavau prielankumą ir siunčiu pagyrimo laišką, Ieva, Tavo talentui. Daphnė rašė širdimi, Ieva vertė širdimi, tai kas man beliko, nei atiduoti širdį tekstui?

Viskas, gana ditirambų, meskit lūkesčius į šalį ir prisijunkit, laive dar yra kelios vietos.

Apie knygą >>



Rekomenduojame