Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: E. Gilbert „Merginų miestas“

Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: E. Gilbert „Merginų miestas“

Elizabeth Gilbert

„Merginų miestas“

„Sakoma, kad istorija turi pulsą, bet jo iš esmės niekada nejutau, net kai man prie ausies jis trinksėjo kaip būgnai.” (p.117)

Apie prabangų ir varguolišką Niujorką, apie prašmatnų Brodvėjų ir pigų teatriūkštį, apie bohemišką jaunystę ir aristokratiškus suvaržymus, apie karo metus ir gyvenimą, tarsi karas būtų tik niekieno neskaitomo laikraščio antraštė. Apie šeimą, meilę ir draugystes, apie šventą naivumą ir patirtis bei klaidas, kainuojančias akiplėšiškai daug, bet kurias verta įsigyti it kokį ilgaamžį, gero sukirpimo aprėdą. Kad prisimintum ir, galiausiai, kad papuoštum save. Knyga apie laisvę, poreikį gyventi savaip bei žygį į svajones, kuomet maršrutą tenka pakeisti ne kartą. Ir, žinoma, apie tai, kad jei negirdi ir nepataikai į ritmą mušančius būgnus, nereiškia, kad tavęs nepasivys jų melodijos aidas.

REKOMENDUOJU norintiems pašėlioti Amerikoje, kol tuo metu Europoje jau šėliojo karas. Norintiems pasivaikščioti žeme karo metais ir neužminti ant jokios granatos, kurios ištaškytas paslaptis kažkam po kažkiek metų teks susirinkti. Norintiems jausmo, kad, vis tik, karas palietė visus, bet ne būtinai kiekvieną asmeniškai. Istorija ieškantiems tuštokos, pasimetusios, bet pasiutusios jaunystės, kuri sugebėjo užaugti į tvirtą, bet tolerantišką, žinančią, ko nori, bet tuo pačiu ir atvirą gyvenimui brandą. Norintiems įkvėpti laisvės, bohemos, moterų draugystės ir kitoniškumo. Visokiais kampais.

NEREKOMENDUOJU, jei kūniški malonumai, jūsų nuomone, galimi tik po vestuvių ir tai, būtų gerai tik giminei pratęsti - ne, neimkit, pasirodys kažkoks „kūrveškų“ šou, o kur dar nesibaigiančios puotos „maro metu"“. Jei nė karto savęs nepaklausėte, tai kas yra ta laisvė gyventi, su kuo turėčiau dalintis savu gyvenimu, kodėl ar kas už jį atsakingas - ne, gali būti, kas taip pat nerasite jokio grožio. Jei nemėgstat senučių jaunystės prisiminimų, kad ir kokių šmaikščių, atvirų, drąsių ar net įkvepiančių - turiu jus įspėti, visa ši knyga, tai tarsi laiškas kitai moteriai, kuriai norisi teisingai perteikti vieną motyvą. Matot, kartais prireikia atskleisti viso gyvenimo detales, norint paaiškinti mažutį jo epizodą, tokį, kurį lengvai būtų galima paslėpti po vieno sakinio žodžiais, jei tai darytų pašalinis. Ir jis ne skaudžiai, bet reikšmingai suklystų. Nes ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš šalies. Na, ir tikrai neimkit, jei norit karo laikų istorijos, tokios „kaip visada“ - skaudžiai, painiai, bet romantiškai. Čia gyvena aistra. Aistra gyvenimui. 

Ir man labai patiko! Labai. Atvira, nuoširdu ir su humoru. Nė nepajutau, kaip ištirpo 500 psl. Ir nors pagrindinė herojė gana toli nuo manęs, abejoju, ar mes atrastume bičiulystę (na, bent jau su jos jaunystės versija), bet skaitydama jaučiausi sava. Draugė. Patiko, jog prisijaukintas šiek tiek kitoks romano išpildymas, atrastas šiek tiek kitoks karo laikų pasakojimo kampas. Juk visokių žmonių yra ir atgaiva sutikti tokius knygose - ir tuos, kuriems jūra iki kelių, ir tuos, kuriems [per] daug kas gyvenime „lafa“. Tik štai, realybė pasiveja net ir „tokius“. Kad ir kitaip. Kad ir vėliau. Nemėgstu, kai knygose pažodžiui aprašomi vakarėliai, kas ką veikia ir kaip ūliavoja, tad labai nustebau, kad nors pačių vakarėlių čia tiek, kad nė nebesuskaičiuosi (juk kasdien!), o pusė veikėjų didžiąją knygos dalį laksto apgirtę, bet tai nė kiek neerzino. Tarsi uodi alkoholio tvaiką, tarsi junti sopančią galvą, tarsi yra ir išsamesnių detalių, bet jos tokios, kurios tiesiog „pakabina“ bohemišką aurą sklandyti virš žodžių ir tiek. Be bandymo įtikinti. Skaitydama supratau, kaip įdomiai susukta knyga, jog net pavadinimas man tapo daugiakampis: nežinau ar buvo tokia užmačia, bet sau išsikapsčiau ne vieną reikšmę. Puikus skaitinys apie bohemišką gyvenimą ir tai, kad kartais reikia nugyventi ilgą gyvenimėlį, norint suderinti minčių ir kūno laisves. 

Apie knygą >>