Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: H. Arikawa „Keliaujančio katino kronikos“

Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: H. Arikawa „Keliaujančio katino kronikos“

Hiro Arikawa

„Keliaujančio katino kronikos“

Ar galima realybę paglostyti kaip katiną? Pajausti, koks švelnus kailiukas, žinant, kad nagai labai aštrūs?

Apie draugystę. Apie namus. Apie pasiaukojimą, drąsą, viltį. Apie prisirišimą ir išsaugotą laisvę. Apie tai, kad naivu ir išmintinga gali sutilpti į tą patį sakinį: ne tik, kad nesipešti dėl vietos po saule, bet ir padovanoti pačias gražiausias emocijas stebint jų dermę. Apie pri(si)jaukintą liūdesį, snaudžiantį pačiame jaukiausiame optimizmo guolyje. Apie tai, kad išvėdinta sarkazmo antklodė tik pagerins to snaudulio kokybę, o apkamšyti mylimą žmogų laime, ar ne - tik mūsų pačių pasirinkimas.

REKOMENDUOJU, jei ieškote šilto, pozityvaus, bet banalumą giliai po žeme užraususio kūrinio. Mylite kates (o gal norite jas pamilti?), draugaujate su humoru, norite leistis į pažintinę kelionę, kurios metu, jei tik panorėsite, į pasaulį pažvelgsite šiek tiek kitu kampu. Minimalistinis, murkiantis, magiškas - mmm, tikras desertas širdžiai.

NEREKOMENDUOJU, jei nuo popsinių saldainių širdžiai jums susuka vidurius; jei subtilus jautrumas bei pozityvūs herojai jums kelia tik pyktį, jei vietoj mielai nupieštų iliustracijų jūs pasirinktumėt šaržuotus komiksus. Jei vengiate gyvenimo tiesas primenančių knygų, nors ir kaip jos būtų storai apkamšytos, kad ir švelniausio šilko kaldromis - ne, tuomet tai tikrai ne jums. O šiaip, jei jau skaitysite, tai nerekomenduoju kapstyti pernelyg giliai - tuomet, bijau, bet kūrinys ne tik praras žavesį, bet ir suras banalumo - pozityvaus gyvenimo guru - pėdsakus.

O man? PATIKO be galo. Nors su Japonija ir jos rašytojais ne itin bičiuliaujuosi (žvilgteliu kartais, bet tučtuojau šaunu atgalios), bet ši knyga mane papirko. Jos minimalizme užkoduotas žavesys. Ne, nemanau, kad čia reikėtų ieškoti itin didelių gyvenimo išminčių (nors taip, tokios mintys gali kilti), nes taip knyga per daug greit gali „nusipiginti“. Kvatojausi, vietomis net balsu, kai katinas laidė savo sąmojus ir tuoj pat, vos po pastraipos kitos, širdį žnybteldavo realybės pirštai. Teksto kalba šiek tiek šykštoka, bet man, kaip ir gyvenime, knygose labiau patinka tūnoti atokiau pavėsyje ir iš ten traukti gaivinančias mintis. Tai buvo gražu. Šiek tiek kitokio popso, žiū, gal ir Japonijos kraštus prisijaukinsiu, kaip tą laukinį katiną.

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame