Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: J. Herlyn „Moterų sodas“

Tinklaraštis PELĖDOS SKAITINIAI rekomenduoja: J. Herlyn „Moterų sodas“

Jolita Herlyn

„Moterų sodas“

 

Kartais tiesiog reikia gyventi beprotiškai, kad apsaugotum save nuo beprotybės.

Tekstas, regis, labai skaidrus, bet čia kaip su vandeniu - nebūtinai tada, kada matome dugną, reiškia tai, kad jį galime itin lengvai, vos puse pėdos ir pasiekti. Puslapiuose pulsuoja moteriška energija bei vienybė, ritasi naivumo, brandos, nusivylimo ir džiaugsmo bangos, tyvuliuoja kasdienybės ežeras, kuris, stebint tinkamu kampu, sužimba egzotika ir visais žmogiškaisiais bruožais. Meilės, šeimos, karjeros, draugystės, artumo ir savitumo siekiais. Čiurlena čia ir istorijos srovelė: tikri faktai, tikri nutikimai ir jų aidai. Čia išties visko daug: daug gyvenimo bei širdies reikalų, išmargintų filosofijos pakraščiukais. 

REKOMENDUOJU, jei norisi istorijos, kurią perskaitęs pajustum, kad tai ne tik padėjai knygą į lentyną, o jos siužetą į širdį, bet dar ir paklibinai vieną kitą plytą sielos tvirtovėje bei nutupdei margo pasaulio faktą į žinių krepšelį. Siūlau, jei norisi egzotikos, kurios nebūtų per daug ir gyvenimiškos kasdienybės, kuri nedusintų nuoboduliu - čia tikrai gyvena balansas. Rekomenduoju, jei norite įkvėpti moteriškos bendrystės aromato, keistai susipynusių gyvenimų vienybės ir drąsos priimti gyvenimo dovanas. Tokias, kurios ne visada supakuotos į blizgų popierių. Jausminga, filosofiška ir užburianti paprastumu bei „eilinio gyvenimo kitoniškumu”.

NEREKOMENDUOJU, jei gyvenimiški romanai, kurie nešokiruoja, nepriverčia užsidengti akių ar aikčioti iš netikėtumo jus tik erzina. Taip, greičiausiai ir čia bus vienas tokių - leidžiančių gyvenimo vėjams gairinti skruostus, taršyti kasdienybę, bet, vis tik, nesukelti netikėtumo tornadų, kurie atimtų galimybę skaitant kvėpuoti. 

LABAI patiko! Labai. Personažas, kuris augo. Aplinka, kuri keitėsi. Gyvenimiški nutikimai, nesutarimai, intrigos ir atleidimai. Veiksmas vyksta, bet tuo pačiu tai rami knyga, kuri nešaudo įtampos patrankomis. Istorija, kuri teka it srauni upė - matai jos nenuilstantį judesį, girdi neišsenkantį čiurlenimą, bet tuo pačiu geri į save ramybę. Faktus, naujas žinias, mintis, kurios judindamos veikėją, bando pajudinti ir skaitytoją. Kartais atrodo, kad beprotiška, bet tada supranti - gyvenimiška.

Knyga, kuri mano širdžiai daili ne tik viršeliu. Vidinis pasitenkinimas šokinėjo kumščiuodamas į orą tuomet, kai užverčiau knygą ir supratau, kad autorė ir vėl nudžiugino ne tiesiog skambiu pavadinimu. O pavadinimu, kuris įgauna dar vieną reikšmę, vos tik atveri duris istorijai. 

Man, gimusiai ir augusiai laisvoje Lietuvoje, čia buvo dviguba dozė egzotikos - ne tik Zanzibaro princesė sužvilgo savo povo plunksnomis, bet ir sovietmetis aprašytas taip, kad neįkritau į pilką niūrumos balą. Ir ne, tikrai jo niekas neišaukštino. Jis tiesiog buvo - kitoks nei šiandiena, lengvai nesuvokiamas, kažkiek paslaptingas, o palikus visus žinomus niuansus - net savaip egzotiškas. Ir nors iš pradžių skaitėsi ne taip lengvai, kaip tikėjausi, vėliau įgavau pagreitį, mėgavausi ir dar kuo  nuoširdžiausiai sutinku su visais komentarais - man tai  geriausia skaityta Jolitos Herlyn knyga. Kol kas. Nes dar laukia „Šešėlių gundytoja”, kurią BŪTINAI skaitysiu!

Plačiau apie knygą >>



Rekomenduojame