Tinklaraštis Time For Book rekomenduoja: G. Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Tinklaraštis Time For Book rekomenduoja: G. Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Gail Honeyman

„Eleonorai Olifant viskas gerai“

 

Šiomis dienomis vienatvė yra nauja vėžio forma – gėdingas, gluminantis dalykas, kurį užsitrauki ant savęs slapta ir nežymiai. Naujasis vėžys yra baugus ir nepagydomas, toks siaubingas, kad bijai apie jį net užsiminti kitiems. Žmonės nenori girdėti to žodžio, ištarto garsiai – iš baimės, kad jis ir jiems ims kelti skausmą, arba nuogąstaudami, kad likimas sumanys pasiūlyti ir jiems tą siaubą išbandyti.

Eleonorai Olifant tikrai ne viskas gerai. Bent jau ne knygos pradžioje. Ši knyga apie vienatvę. Matome, kaip Eleonora viena valgo priešpiečius, sprendžia kryžiažodžius, savaitgaliais viena geria degtinę, o su kolegomis darbe nesileidžia į artimus bičiuliškus santykius. Tiesa, kiekvieną trečiadienį ji kalbasi su mama telefonu ir sužinome, kad motinos ir dukros santykiai keistai įtempti.

Šeimos vaidmuo formuojant žmogaus charakterį ir apskritai asmenybę – tikrai juk neginčytinas dalykas. Ir liūdna pagrindinės knygos herojės istorija yra ryškus pavyzdys to, kaip psichinė mamos liga žaloja vaikus. Eleonora – toksinės vaikystės pavyzdys. Vaikystė baimėje, tragedija, gyvenimas globėjų šeimose pavertė mergaitę nelaiminga moterimi. Aplinkinių akyse ji keistuolė. Jai reikia artimo žmogaus, su kuriuo galėtų atvirai pasikalbėti, tačiau pasaulyje, kur visi kovoja su savo demonais ir orientuojasi pirmiausia į savo problemas, šansai sutikti nesavanaudišką sielą ne tokie ir dideli, jei pati tam nesi pasiruošusi.

Pasakojimas vystomas pirmuoju asmeniu, iš Eleonoros perspektyvos, leidžia susipažinti su jos pasaulėžiūra ir psichika. Eleonorai pajutau tikrą jausmų kokteilį. Atrodo, vietomis aš ją ir supratau, vietomis juokiausi. Ir labai dažnai norėjau ją gerokai pakratyti. Nes, na, ši suaugusi ir tikrai protinga moteris išsigalvojo sau, ką ten išsigalvojo, suplanavo – meilės romaną su dainininku. Ne, nenorėčiau iškart pasakyti, kad ten visai jau netikiu pasakomis, bet šis siužetas tikrai knygoje man atrodė labai banalus ir apskritai manęs neįtikino. Juk Eleonora net nesileido į draugystes su labiau, jei taip galima pavadinti „arčiau žemės esančiais“ žmonėmis. Ar ji tikrai galėjo tikėti santykių su super žvaigžde perspektyvomis? O štai Reimondas, Eleonoros bendradarbis, vaizduojamas kaip koks nevala, ne itin prisižiūrintis vyriškis skaitytoją paperka savo nesavanaudiškumu, atvirumu ir altruistiškumu. Na, prisipažinsiu, tikrai, tokį lengva įsimylėti nepaisant jo suglamžytų rūbų, nederančių batų, suveltų plaukų. Būtent jo dėka Eleonorai bus viskas gerai.

Turbūt svarbiausias dalykas, kuris išlaikė mano dėmesį skaitant „Eleonorai Olifant viskas gerai“ buvo intriga ir paslaptis, kuri gaubė Eleonoros ir motinos santykius. Gail Honeyman kažkaip pavyko tomis užuominomis priversti versti knygos puslapius vieną po kito, nes ramybės nedavė klausimas: tai pagaliau, kas ten ir kaip įvyko? Nuspėti kažką ir galima, bet atsakymą verta rasti kiekvienam, tame ir slypi skaitymo malonumas.

„Eleonorai Olifant viskas gerai“ man yra knyga apie tai, kad kiekvienam žmogui reikia žmogaus. Juk nesame vienišos salelės, kurios su gyvenimo jūros pamėtytom bangom, pajėgtų susitvarkyti pačios. Taip pat tai knyga apie savo praeities priėmimą. Apie pokyčius, kurie suteikia jėgų ir jėgą, kurios dėka galima daug ką pakeisti. Apie šalia mūsų esančius žmones didele širdimi, kuriuos ne visada pastebime. Apie tai, kad nežinome, su kokiais demonais kiekvienas kovojame. Ir apie tai, kad sutikę atsiverti kitam ir jį pažinti, galime labiau pažinti save.  



Rekomenduojame