19%
19%

Kokono baladės

Renata Šerelytė

Vertinimas nėra galimas:
60% of 100
(įvertinimai 6)

SKU: 000000000001109848, EAN kodas: 9786090112946, ISBN kodas: 9786090112946, Spalvingumas: Nespalvotas, Viršelio tipas: Kietas, Originalo kalba: Lietuvių, Puslapių skaičius: 168, Leidimo metai: 2014-01-24, Formatas: 24,1x15x1,8, Knygyne: 9.99, Leidykla: Alma littera

Ypatinga kaina 8,09 € Knygyne 9,99 €

Sutaupote 1,90 € (19%)

Išparduota
Į norų lentyną
Išimti iš norų lentynos

Norėdami gauti pranešimus apie knygą, įveskite savo el.pašto adresą.

Apie prekę

Pasaulis – pamišęs, keistas, juokingas, panašus ir į cirką, ir į beprotnamį. Netgi periodiškai skelbiamos pasaulio pabaigos yra savaip linksmos. Tik nesiekite jų su seniai išnykusių tautų pranašystėmis. Su kavos tirščių konfigūracija, su žvaigždėmis žudikėmis, su pilnaties poezija.

Viskas kur kas paprasčiau.

Jeigu vėlų vakarą išgirsite skambutį ir atidaręs duris pamatysite apšiurusį katiną, nevykite jo šalin. Jis atėjo jūsų išsivesti. Akmenėjančiu mišku, Auksinių durų link.

Bet jeigu jūs įsižeisite, nes tikėjotės didingesnio palydovo, mat esate žymus žmogus, visuomenės veikėjas ir pilnaties numylėtinis – katinas pabėgs. Teks skintis kelią per girią su angelu, kurio bruožai iškalti iš antkapių granito.

O kur nueisit, visai nesvarbu, nes jūsų tikslas – pati kelionė.

Renata Šerelytė

 

Fantastinių novelių rinkinys, pasakojantis apie mūsų planetos gyvenimą apokalipsės akivaizdoje. R. Šerelytė sukuria savotišką iki šiol lietuviškoje literatūroje neegzistavusį žanrą – socialinę fantastiką. Žaismingumo ir vaizduotės šiam novelių romanui gali pavydėti visa lietuviška literatūra. Čia kuriamas pasaulis veši tokiomis gyvybės formomis, kokias galima tik susapnuoti. Kartais tik košmaruose.

Mūsų planeta ima šalti, artėja pabaiga. Nebelieka pagrindinės materijos egzistavimo sąlygos – laiko. Dingsta spalvos, kvapai. Žemę tvindo iš gelmių plūstantis juodas vanduo. Seni įpročiai nepadeda išgyventi, mokslo tiesos tampa bevertės.

Ir vis dėlto negalima sulaikyti šypsenos matant knygos personažų bandymus išlikti šiame groteskiškame pasaulyje. Tokius veikėjus lengvai atpažinsime sutikę už pirmo posūkio, nesvarbu, po kokia kauke jie slėptų savo tikruosius pavidalus.

Juk patys susikūrėme įstatymus, kurie mūsų nesaugo, sulipdėme namus, kurių sienos nešildo, ir patys susigalvojome pasakas, kuriomis netikime. Todėl net šuo, plukdantis motorinę valtį Vilniaus gatvėmis, yra tikresnis negu kasdieninė rutina – kas žino, kuri tikrovė išgalvota?

 

Renata Šerelytė (g. 1970) – poetė, prozininkė, kritikė, pjesių ir literatūros kūrinių vaikams autorė. Jos kūrybinėje biografijoje – eilėraščių ir prozos knygos vaikams, istorinės nuotykinės apysakos jaunimui, keturi novelių rinkiniai („Balzamuotojas“ apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės premija), keturi romanai: „Ledynmečio žvaigždės“ (2000 m. Žemaitės premija), „Vardas tamsoje“ (2004, 2013), „Mėlynbarzdžio vaikai“ (2008) ir „Vėjo raitelis“ ( 2012).  R. Šerelytės romanai versti į lenkų ir vokiečių kalbas, novelės – į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, lenkų, švedų, kroatų, čekų kalbas.2001 m. už noveles rašytoja yra gavusi A. Vaičiulaičio premiją.

2010 m. romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir prestižinį „Bank Austria Literaris“ apdovanojimą, skiriamą iškiliausiai Rytų ir Pietryčių Europos literatūrai.

 

Skaitytojų įvertinimai
Parašykite savo atsiliepimą
Atsiliepimas:
Pasirinkite įvertinimą
(įvertinimai 6)
TOP komentarai
  1. 100%
    "Ema dirstelėjo į sustojus į laikrodį ir pagalvojo: Ir kodėl aš nervinuosiu? Laiko juk nėra." - psl. : 39
    "Laukas - toks dalykas, kurio užčiuopti ir paaiškinti neįmanoma." - psl. : 41
    Knyga fantastinė, bet pilna sakiniu perlų.
  2. 100%
    Knyga įdomi, savotiška. Labai reikia įsigilinti ir suprasti, kas yra paslėpta už detalių. Daug aprašoma apie seimą ir įvairius garsius lietuvius, bei jų veiklą. Skaityti kaip kokį romaną negalima, nes knyga yra sunki ir reikalauja mąstymo ir supratimo kiekvieno sakinio. Iš tiesų labai patiko ir gan įdomiai skaitėsi. Taip pat reikia žinoti lietuvos istoriją ją skaitant, nes tai padeda suprasti knyga.
  3. 60%
    „Profesorius, palinkęs į priekį nuo kaktos svorio, nutipeno prie šaldytuvo. Šitaip vaikšto visi protingi žmonės – sunkis lenkia juos į pragaro centrą. Ogi tik koks mitingas ar paradas, tai žiūrėk, kiek atsiranda pilvinių – tų, kurie vaikšto atkišę pilvus, kuo daugiau pilvo, tuo daugiau balso. O ar turi jis galvą, visai nesvarbu. Jų smegenys kaip bulvių gumbai auga ant nugarkaulio“ p.19;
    „Stebuklai tik juokino, o pasakų populiarumas visuomenėje ne tik trikdė, kiek kėlė bejėgišką įtūžį, nes jos apveldavo žmonių smegenis cukraus vata ir neleisdavo išgryninti to, kas svarbiausia“ p.29;
    „Kadangi silkės buvo mirusios, jų palaikai tylėjo. Giedojo įkapės – švelniais, neapsakomai aukštais balsais“ p.37;
    „Visų jūsų, vaikų, atmintis kaip balta lenta“ p.39;
    „Eilėraščiai visuomet plaukia paviršiumi, romanai kaipmat priburbuliuoja, sapnininkus skaito plekšnės ir kitos plokščios žuvys, o litratūros teorijų chrestomatijos po vandeniu formuoja polipų kolonijas. Polipai gieda kaip mirštančios gulbės – tai ne kas kita, o literatūros kritikai, pagaliau įgavę savo tikrąjį balsą, o knygos virsta akmens dalelėmis, sunkiųjų metalų atomais, galaktikų sūkuriais ir spiralėmis“ p.41;
    „Jungtukai, jaustukai, dvitaškiai ir kableliai iro ir sklaidėsi kaip pernykščių lapų siūlės, klaustukai susisuko į begalybės aštuoniukes ir užsidarė savyje, nebeišleisdami būties klausimų./šauktukai, pametę tašką, virto praleisto laiko tiesėmis, jų nebesiejami sakiniai trupėjo, žodžiai šalo į taisyklingas kosminio vandens molekules ir nyko tolimoje redvėje“ p.68;
    „Jie pavydi gyvuliams minčių, užtat šitaip jų nekenčia, pavydi ir sielos, nes patys jos neturi. <...> neturėjo sielos ir iš mašinų išlipę vyrai“ p75;
    „Spalvą, kurią blukino nykstantis laikas, tačiau ji nebluko iš vaiko atminties“ p.100;
    „Argi Žemė turi dugną? O Mėnulis? Jie turi vidų, nes yra apvalūs kaip obuoliai. Obuolys neturi dugno“ p.100;
    „Žodžiai ne visada reiškia tai, ką reiškia“ p.113;
    „Laikas – toks dalykas, kurio apčiuopti ir paaiškinti neįmanoma. Aš manau, kad mokslo pažangai jis nereikalingas“ p.155
Visi komentarai
    Daugiau įvertinimų ()
    Jums taip pat gali patikti...