Svetimas

Istorija su man visai nesitikėta pabaiga. Lengvai skaitoma, įsijauti į veikėjo vaidmenį, matai jo vidinį pasaulį. Aplinkiniai jį mato, kaip nieko nejaučiantį, sprendimų nemėgstantį priimti žmogų, gyvenantį (šiandien ir rytoj), bet ne toliau į ateitį, plaukiantį pasroviui ir leidžiantį sprendimus (už save) priimti kitiems. Atskleidžiami vidinio (aš) motyvai, beprasmybė, absurdas, maištavimas, (ar aš myliu tą moterį) (turbūt labiau nemyliu), nors vis tiek po kiek laiko pagalvojama, kad visai šaunu būti kartu, leisti laiką kartu. Įdomi veikėjo baimė - sekmadienis, bijo sekmadienių, nes nežino, kaip leisti laiką. Įdomu, kad veikėjas visur laiko šaltą bejausmį protą, nesiima teisti/smerkti/ginti kitų - jam viskas visvien, tai jo neliečia - mirė mama senelių prieglaudoj, jam visvien, net karsto atidaryti nenorėjo, palaidojo taip; kaimynas augina šunį, kurį skriaudžia (jam visvien), kitas kaimynas muša moteris (jam visvien, jis net paliudija jo naudai, kad tai esą jį, kaimyną, moteris apgavo). Keista, kai žmogus visur jaučiasi laisvas, neįsipareigojęs ir nori niekam įsipareigoti, tiesiog plaukti pasroviui. Prisitaiko visur ir visada prie bet kokios situacijos. Gyvena vienas, laiką leidžia vienas, ok. Važiuoja su pažįstamais pre jūros, ok. Patenka į areštinę, vėliau - kalėjimą - ok. Jaučiasi laisvas ir jame, pasaulėlis susiaurėja, bet jam ok, jam užtenka laisvės ir ten (miega, valgo, žiūri į dangų, jūrą, jis įsitikinęs, kad jam to visiškai užtenka, jaučiasi laisvu). Vėliau istorija susidėlioja taip, kad ima intriguoti, kaip gi čia baigsis... Džiaugiuosi radusi labai gerą neišpuoštą paprastą, bet neprastą knygą naujųjų metų startui.

Labai įdomi absurdo literatūros knyga, rekomenduoju paskaityt. Priverčia į tam tikrus dalykus pasižiūrėti kitaip.

Puikiai. Patiko.