Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas

Prieš gerą savaitę į rankas pakliuvo “Vilnius 1900-2012 / Naujosios architektūros gidas” (nuotraukoje). Juodai geltonai balta knyga, nedidelė, tiesa, telpanti ne į visas kišenes,  dar kvepianti spaustuvės dažais.

Dar vaikystėje, gal 10-12 metų, labai mėgau paišyti. Ir ne šiaip ką, o planus – miestų, su upėmis, gatvių tinklu, kuris kartais būdavo susiraizgęs kaip Vilniaus senamiestis, kartais atvirkščiai – paprastas ir taisyklingas lyg Klaipėdos. Piešdavau ant sąsiuvinių su langeliais – iš vidurio po vieną lapą smulkiai subraižydavau ir užspalvindavau – vasaros vakarais, kai atostogos ne vieną sąsiuvinį taip supaišiau. Planai jungdavosi vienas su kitu ir gimdavo megapoliai – kartais ir 16 lapų. Įsivaizduodavau, kaip tie pastatai, kuriuos išskirdavau kaip pagrindinius, atrodys, kaip apie juos vaikščios žmonės, važinės mašinos – vyks tas didelio miesto gyvenimas. Kartais subraižydavau ir paprastus tų pastatų planus, tiesiog – per daug ryškiai tuos namus įsivaizduodavau.

Tie vaikiški brėžiniai vėliau kažkur prapuolė, greičiausiai tarp senų popierių namuose, o gal buvo išmesti – dabar ir nebepamenu.

Panašiu metu pamėgau (ir iki šiol mėgstu) ilgus pasivaikščiojimus miesto gatvėmis – aplinkui per aplinkui, anksčiau tiesiog, dabar dar ir su fotoaparatu. Vienu ar kitu, vis paįvairinamu maršrutu, tarsi galvoje dėliodamas pseudo-planą ir pastatus jame pagal kažkokią nelabai aiškią, labiau nujaučiamą, sistemą. Dažnai užvertęs galvą aukštyn, susimąstęs apie tai, kaip, kas ir kodėl pastatyta. Tokių pasivaikščiojimų metu mintys vis dar sklando kažkur tolokai nuo praeivių, triukšmo – tarsi medituojant.

Bet grįžtant prie knygos, būtent dėl šių pomėgių, mano rankose ji užtruko. Gerokai… Didžiąją dalį pastatų jau buvau praėjęs, matęs ne karta, fotografavęs. Vis dėlto ieškojau būtent jų pirmiausia – pažįstamų, tačiau tarsi galinčių slėpti kažką. Ir štai čia jau supratau, kad galbūt elektroninė (o gal didesnė popierinė) knygos versija būtų kur kas artimesnė man – pradedant nuotraukomis ir planais (knygoje dažniausi vieno kažkurio aukšto ar vos viena nuotrauka), baigiant tolesnės informacijos, straipsnių nuorodomis… Kita vertus, tai jau greičiau būtų nebe gidas, o kažkas kita, panašu į enciklopediją.
O kaip gidas – 238 pastatų Vilniuje – knyga užkabina. Trumpi tekstai suteikia būtiniausią pagrindą ieškoti toliau tiek, kiek norisi, galų gale planuoti maršrutus tolesniems žygiams. Ar tiesiog pažinti tą miestą, kuris kasdien po kojomis.