Vilnius, miestas arčiausia širdies

1944 m. vasarą po karo nusiaubtą, išdegintą Vilnių vaikščiojo dvi moterys. Vienai jų, dailininkei Sofijai Urbonavičiūtei-Subačiuvienei, naujosios miesto administracijos buvo leista fotografuoti architektūros paminklus. Antroji, taip pat Stepono Batoro universiteto auklėtinė, etnografė Maria Znamierowska-Prüfferowa, skubėjo paskutinį sykį apeiti ir įsidėmėti kiekvieną brangaus miesto kampelį. Tą vasarą Vilnius buvo, bet jo ir nebuvo. Žydų geto vietoje riogsojo juodi griuvėsiai ir nė vieno gyventojo. Bombardavimų nušluotas stoties rajonas. Sprogimų iškandžiotas Pilies bokštas. Sušaudyti namai ir bažnyčios. Pamėkliškos langų kiaurymės. Kažin kas tebegyvena čia, praslenka gatve tarsi šmėkla, taria žodžius, dažniausiai pusbalsiu. Fotoaparatas vis spragsi, kadras po kadro skelbia liūdnąją sužeisto miesto grožybę. Užrašų knygelė ilgesingai gaudo vaizdus ir akimirkas, praeivių veidus, skaičiuoja netektis, nuolatos išsiduoda be galo mylinti visa, kas čia šimtmečiais susidėlioję ir užaugę.

                      Nežinia, gal tiedvi moterys prasilenkė kurioje nors Vilniaus gatvelėje, susižvelgė, atpažino viena kitą. Lyg du angelai jos bandė neapleisti sužaloto ir iškankinto miesto. Nepasiduoti - dėl jo ir kartu su juo. Dailininkė pasiliks čia, vargs ir stokos. Iš užrašų autorės mylimiausias miestas bus atimtas.

                      Tų moterų dėka atsiskleidžia tylus ir tragiškas Vilniaus istorijos laikotarpis. Pirmąją pokario vasarą dalis šio miesto savasties grimzdo į nebūtį. Apie ją turime išgirsti. Išeiti šiandien į miestą kartu su anais jo gyventojais, kurių įvairiakalbiai balsai čia kitados klegėjo ir šnekino šią erdvę. Aiktelėti iš nuostabos, kad Vilnius toks... kad galima jį šitaip pamilti ir prisirišti. 

  Julius Sasnauskas

             Nenoriu ir nemokėčiau parašyti miesto ar kurios nors jo epochos istorijos; noriu pateikti tik vaizdų, minčių ir prisiminimų, nenumaldomai slenkančių prieš akis, ypač dabar, per karą, kai sprendžiasi tautų likimai. Noriu pažvelgti į Vilnių iš naujo, apžiūrėti seniai matytus kampelius, užsukti į rečiau lankytas bažnyčias ir kiemelius, pasikalbėti su sutiktais žmonėmis, tarsi virš miesto ūmai būtų pakibusi grėsmė; tarsi su kiekviena šventove, su kiekvienu mūru ir bokštu reikėtų atsisveikinti, išsiskirti ir iškeliauti į nežinią.

 M. Znamierowska-Prüfferowa