Žinau, kad nieko nežinau

Įtraukianti, lengvai skaitoma istorija, patiko.

Puiki knyga. Man patiko detektyviniai elementai – tai, kad siužetas mane keliose vietose sugebėjo nustebinti. Patinka ir rašymo stilius – apie kiekvieną veikėją sukuriamas gana išsamus paveikslas, išvaizda, asmenybės bruožai ir gyvenimo vingiai. To paveikslo spalvos labai sodrios, pateikta daug aštrių detalių, kartais, atrodo, kad autorė sąmoningai stengėsi „nenusaldinti“. Kas dar labai patiko ir tikrai mano skonio – tai filosofiniai perliukai, labai skaniai įlieti į visą tekstą. Ir, žinoma, erotika. Parašyta skoningai, labai drąsiai, vengta klišių, skaitėsi skaniai. Aš ne visai sutinku, kad tai lengvutė laisvalaikio knyga. Man atrodo, kad tai stipri, rimta knyga, į kurią sudėta daug žinių, gyvenimo patirties, nors tekstas skaitosi ir lengvai.

Aštuntasis Jolitos Herlyn romanas-detektyvas „Žinau,kad nieko nežinau“ išties skiriasi nuo ankstesnės autorės kūrybos. Ir ne tik įspūdingu ,niekur nematytu viršeliu-siuntiniu ,kuris labai intriguoja,dar net neatsivertus knygos. Jolita žino kaip panaudoti kone labiausiai žmones masinančius dalykus –paslaptį ir intrigą.
Kadaise dėsčiusi Klaipėdos universitete filosofiją ,savo patirtį ir žinias perkėlė į pagrindinio herojaus Mariaus gyvenimą bei pasaulėžiūrą .
Marius –visiškai nuo realaus gyvenimo atitrūkęs herojus,tikras filosofas –menininkas ,gyvenantis kilniame filosofiškame idėjų pasaulyje,tuo tarpu ,būtent jam tenka spręsti labai konkrečias ir netgi iš pažiūros kartais net perdėtai realistines problemas ,tokias kaip gautas šokiruojančio turinio siuntinys ,nuo kurio ir prasideda visa istorija ,vidiniai bei išoriniai konfliktai.
Iš pat pradžių šiek tiek nusivyliau ,supratusi ,kad būtent Marius ir bus tas pagrindinis herojus romane ,kaip kad išvydusi vyriškos lyties atstovą moterų teritorijoje  Nes visi iki tol buvę autorės romanai –išskirtinai apie moterų vidinį pasaulį bei išgyvenimus ,kas ,manau,ir pelno sėkmę rašytojai ir garantuoja moterų pripažinimą ir meilę.
Bet nusivilti tikrai nederėtų .Mariaus žmonos Vitos paveikslas –iš tikro kūno ir kraujo ,su visomis moteriai būdingomis emocijomis bei pojūčiais.Tai moteris –vulkanas ,kuris bet kuriuo metu gali išsiveržti ,ir žinoma,išsiveržia 
Netikėtos, įspūdingos ir labai įtikinamos romane yra erotinės scenos ,stebinančios savo gaivališkumu bei įtraukiančios į patį geidulių epicentrą .Naujai prasiveržęs Jolitos Herlyn talentas kaip erotinių romanų rašytojos .Ir ,nors erotinės scenos aprašytos epizodiškai ,tokie proveržiai ,manau, leidžia tikėtis ,kad ateityje šiam talentui ateityje bus skirta dar daugiau dėmesio 
Romane „Žinau,kad nieko nežinau“ išskirčiau tris paraleliai einančias linijas ,kurios yra vienodai svarbios ,ir sąveikauja tarpusavyje : asmenybės likimas ,transformacija Mariaus asmenyje,įsikišant išoriniams veiksniams , Mariaus ir Vitos meilės istorija ,santykiai šeimoje , trečia linija –draugystės tema ,žmonių pažinimas artimoje aplinkoje.
Kyla filosofinis klausimas : ar tikrai pažįstame tuos ,kurie yra arčiausiai mūsų ,su kuriais gyvename diena iš dienos ,ar tikrai galime garantuoti bei prognozuoti jų elgesį ? Ar tikrai ne per greit nuteisiame žmogų,vadovaudamiesi emocijomis,o gal vidiniais demonais?...
Ar tikrai mūsų draugai,ar tie,kuriuos vadiname draugais ,yra mums išties palankūs ,lojalūs ,ir džiaugiasi mūsų sėkme?.. O galbūt kaip tik jie linkę nešiotis užantyje didžiausią akmenį?..
Šios ,ir dar daugiau filosofinių temų labai ryškios romane „Žinau,kad nieko nežinau“ , čia gausu filosofinių citatų ,pamąstymų būties temomis kasdieniniame buitiniame gyvenime.
Mariui filosofija padeda išgyventi.Ne veltui jam toks svarbus ir Sokrato akmeninis biustas ,kurio istorija ir vieta romane taip pat kinta bei transformuojasi,kaip ir pagrindinė romano tezė :“Žinau,kad nieko nežinau“.
Išties patrauklia forma parašytas bei nuvedantis į apmąstymus romanas.